75 punktas

75. Heterodera

cruciferae yra labai dažnas kenkėjas, randamas daugumoje dirvų, kuriose

dažnai auginami kopūstiniai augalai. Pažeisti augalai lėtai auga ir silpnai

dera, skursta, vysta. Nematodai plinta su žeme, kurioje yra pažeistų augalų

likučių, su daigais, darbo įrankiais. Per metus turi 2–3 generacijas.

Pagrindiniai

apsaugos principai

76.

Kenkėjų galima išvengti laikantis sėjomainos. Cheminių produktų ne visada

reikia. Jie dažniau naudojami daigyne.

Šliužai

(Agriolimax arvensis, Deroceras reticulatum)

77.

Šliužai pažeidžia kopūstinių daržovių daigus, apgraužia bręstančių augalų

lapus, briuselinių kopūstų pumpurus ir gūželes. Šliužai dažniausiai yra

problema drėgnais metais vidutinės ar sunkios struktūros dirvose.

Pagrindiniai

apsaugos principai

78.

Pirmiausiai šliužų gausumą bei žalingumą galima reguliuoti melioracinėmis

priemonėmis: sausinti dirvas, rinkti akmenis, iškirsti menkaverčius

krūmokšnius. Padeda taip pat ankstyvas rudeninis arimas, tarpueilių purenimas,

piktžolių naikinimas. Iš cheminių priemonių naudojami limacidai.

Piktžolės

79.

Piktžolių naikinimas, ypač ankstyvais kopūstinių daržovių tarpsniais, yra viena

iš esminių augalų apsaugos krypčių. Pasėliuose augdamos piktžolės savo

tvirtomis šaknimis paima iš dirvos vandens ir maisto daugiau nei kultūriniai

augalai. Piktžolės naikinamos mechaniniu būdu, bet tai nėra taip efektyvu kaip

cheminiai produktai. GAAP rekomenduoja naudoti trijų pagrindinių grupių

herbicidus: prieš sėją ar sodinimą, augalams dygstant (ilgo veikimo herbicidai)

ir augalų vegetacijos metu.

Pagrindiniai

apsaugos principai

80.

Laukų apvalymas nuo pikžolių turi prasidėti dar prieš sėją ar sodinimą.

Tikslinga naudoti cheminius apsaugos produktus nuo piktžolių, ypač daugiamečių,

nesvarbu, ar tai būtų tuščias laukas, ar pūdymas. Prieš sėją Lietuvoje

dažniausiai naudojamas herbicidas glifosatas. Juo dirva apdorojama dažniausiai

rudenį – 2 savaitės prieš suariant dirvą arba purškiamos pūdyme

vegetuojančios piktžolės. Jei priešsėlis yra javai, tai purškiama likus

2 savaitėms iki derliaus nuėmimo.

Ilgalaikio

poveikio herbicidai

81.

Atrankinio, ilgalaikio poveikio herbicidai gali būti naudojami prieš sėją ar

sodinimą arba po sėjos ar daigų persodinimo. Priklausomai nuo pasirinkto

produkto, poveikis gali tęstis nuo 6 iki 20 savaičių. Dygstant

piktžolėms, apdorojimą herbicidais reikia pakartoti, bet vėliau, kai daržovės

pradeda sparčiai augti ir jų lapai plačiai uždengia dirvą, nustelbdami

piktžoles, herbicidų naudoti nebūtina.

82.

Nuo piktžolių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios

medžiagos: metazachloras (purškiama prigijus gūžinių ir žiedinių kopūstų

daigams nuo vienamečių dviskilčių ir kai kurių vienaskilčių), pendimetalinas

(purškiama nuo vienamečių vienaskilčių ir dviskilčių piktžolių iki kopūstinių

daržovių daigų sodinimo).

Vegetacijos

metu naudojami herbicidai

83.

Nors dirviniai herbicidai yra efektyvūs, jie neapsaugo daržovių nuo piktžolių

per visą augalų vegetaciją. Per lapus purškiami atrankinio, kontaktinio

poveikio herbicidai dažnai naudojami ilgalaikių herbicidų poveikiui sustiprinti

ir jaunoms piktžolėms naikinti. Bręsdamos daržovės nustelbia piktžoles ir

augalams nebereikia konkuruoti dėl šviesos ir maisto medžiagų. Herbicido

pasirinkimas priklauso nuo konkrečios daržovės biologijos ir piktžolėtumo.

XII.

SKĖTINIŲ ŠEIMOS DARŽOVĖS

1.

Skėtinių šeimos daržovių GAAP visų pirma priklauso nuo sveikos sėklos sodinimo

į neužkrėstą patogenais dirvą. Reikia užtikrinti, kad skėtinių šeimos daržovės

neužsikrėtusios specifinėmis ligomis (virusinėmis ir bakterinėmis), kenkėjais

ir atitinka tolerancijos standartus kitiems kenksmingiesiems organizmams. Kad

būtų išvengta kenksmingųjų organizmų poveikio, taikomos šios pagrindinės

profilaktikos priemonės – sudaromos palankios augimo sąlygos, teisingai

pasirenkama sėjomaina, sėjama sveika, ištirta sėkla, tinkamai tręšiama, rudenį

nuėmus derlių pašalinamos ir sunaikinamos visos augalų liekanos. Būtina

naikinti piktžoles, kuriose veisiasi kenkėjai, pažeistus augalus. Reikia

laikytis agrotechnikos reikalavimų.

2.

Skėtinių šeimos daržovės – tai dvimečiai monokarpiniai augalai.

Pirmaisiais metais užaugina lapų skrotelę ir šakniavaisį. Antraisiais metais iš

peržiemojusio šakniavaisio atželia lapų skrotelė, formuojasi žiedstiebiai,

žiedynai, augalai žydi, mezga sėklas, o jas subrandinę sunyksta.

3.

Petražolės (Petroselinum crispum), kalendra (Coriandrum sativum)

ir kmynai (Carum carvi) taip pat priklauso skėtinių šeimai. Tai

vaistingasias savybes turintys augalai ir naudojami farmacijoje, todėl ypač

svarbu parinkti tinkamus GAAP auginimo metodus.

4.

Svarbiausi skėtinėms daržovėms kenksmingi organizmai, nuo kurių naudojami

augalų apsaugos produktai, yra šie: (1 lentelė).

1 lentelė. Pagrindiniai kenksmingieji organizmai

skėtinių šeimos daržovėse:

Kenksmingieji

organizmai

Daržovės, kurias auginant galimas ekonominis nuostolis

4.1. Puvinys (Pythium violae,

Pythium sulcatum)

morka, pastarnokas

4.2. Diegavirtė (Pythium spp.,

Thanatephorus cucumeris)

salieras, šakninis salieras

4.3. Violetinis šakniavaisių puvinys (Helicobasidium

purpureum)

morka, pastarnokas, pankolis

4.4. Šakniavaisio ir viršūninis

puvinys (Phytophthora primulae)

petražolė

4.5. Dėmėtligė (Phytophthora

syringae)

pankolis

4.6. Miltligė (Erysiphe heraclei)

morka, pastarnokas, pankolis

4.7. Miltligė (Oidium sp.)

petražolė, prieskoniniai augalai

4.8. Netikroji miltligė (Plasmopara

nivea)

pastarnokas, pankolis

4.9. Netikroji miltligė (Peronospora

sp.)

petražolė

4.10. Alternariozė (Alternaria

dauci)

morka, petražolė

4.11. Kekerinis puvinys (Botryotinia

fuckeliana)

morka, salieras, šakninis

salieras, prieskoniniai augalai

4.12. Cercosporidium punctum

pankolis

4.13. Phomopsis foeniculi

pankolis

4.14. Ramuliariozė (Ramularia

coriandri)

kalendra

4.15. Salierų septoriozė (Septoria

apiicola)

salieras, šakninis salieras

4.16. Petražolių septoriozė (Septoria

petroselini)

petražolė

4.17. Juodasis puvinys (Alternaria

radicina)

morka, salieras, šakninis salieras,

petražolė

4.18. Juodasis šakniavaisių puvinys

(Thielaviopsis basicola)

morka

4.19. Vėžys (Itersonilia

pastinacae)

pastarnokas

4.20. Puvinys (Mycocentrospora

acerina)

morka, pastarnokas, salieras,

šakninis salieras, kmynas

4.21. Fomozė (Phoma apiicola)

salieras, šakninis salieras

4.22. Morkų rizoktoniozė (Rhizoctonia

carotae)

morka, salieras, šakninis salieras

4.23. Puvinys (Thanatephorus

cucumeris)

salieras, šakninis salieras

4.24. Sklerotinis puvinys (Sclerotinia

sclerotiorum)

morka, pastarnokas, salieras,

šakninis salieras, vaistiniai ir prieskoniniai augalai

4.25. Bakterinis šlapiasis puvinys

morka, pastarnokas, salieras,

šakninis salieras

4.26. Bakterinė dėmėtligė (Pseudomonas

sp.)

kalendra

4.27. Carrot motley dwarf virus

kompleksas

morka, petražolė, krapas

4.28. Carrot mosaic potyvirus

morka, krapas

4.29. Parsnip mosaic potyvirus

pastarnokas

4.30. Parsnip yellow fleck sequivirus

pastarnokas

4.31. Celery mosaic potyvirus

salieras, šakninis salieras,

petražolė, kalendra, krapas

4.32. Morkinė musė (Psila rosae)

visi skėtiniai augalai

4.33. Pelėdgalviai (Noctuidae)

visi skėtiniai augalai

4.34. Gluosninis-pastarnokinis

amaras (Cavariella pastinacae)

pastarnokas, morka, salieras,

šakninis salieras

4.35. Gluosninis-morkinis amaras

(Cavariella aegopodii)

morka, pastarnokas, salieras,

šakninis salieras, vaistiniai ir prieskoniniai augalai

4.36. Morkinis amaras (Semiaphis

dauci)

morka

4.37. Tuopinis-morkinis amaras (Pemphigus

phenax)

kmynas

4.38. Persikinis amaras (Myzus

persicae)

pastarnokas, salieras, šakninis salieras

4.39. Morkinė blakutė (Trioza

apicalis)

morka, pastarnokas

4.40. Barštinė (salierinė)

minamusė (Euleia heraclei)

salieras, šakninis salieras,

pastarnokas, petražolė

4.41. Kmyninė kandis/Morkinė deprezarija

(Depressaria daucella)

kmynas

4.42. Nematodai

visi skėtiniai augalai

4.43. Piktžolės

visi skėtiniai augalai

Morkos

(Daucus carota subsp. sativa)

5.

Morkos yra vienos iš plačiausiai auginamų daržovių Europoje. GAAP svarbu

kenksmingieji organizmai, turintys įtakos prekinei šakniavaisių produkcijos

išvaizdai. Morkos nereiklios šilumai, pakelia trumpalaikes šalnas. Gerai dera

humusingose, nepiktžolėtose dirvose. Tinkamiausios priesmėlio ir lengvo

priemolio dirvos, nusausinti durpynai. Ankstyvajam derliui sėjamos anksti

pavasarį, vėlesniam – vasaros pradžioje.

Puvinys

(Pythium violae, Pythium sulcatum)

6.

Dar kitaip Pythium spp. sukeltą puvinį galima pavadinti dėmėtuoju,

ertminiu puviniu (anglų kalboje, cavity spot). Pirmi pažeidimo simptomai yra

šiek tiek įdubusios elipsės formos dėmelės šakniavaisio paviršiuje, žemiau

kurių galima rasti negilią ertmę. Vėliau šakniavaisio audinių paviršius

suskylinėja, ertmės audiniai įgauna pilkšvą spalvą. Puvinys dažniausiai

aptinkamas morkose, kurios auga sunkiose, blogos struktūros, drėgnose dirvose.

Kiti patogenai, įskaitant ir kitas Pythium genties rūšis, sukelia

tolesnį šakniavaisio puvinį. Visos morkų veislės potencialiai yra jautrios.

Pažeidimų dydis ir išplitimas gali būti labai įvairus. Užkrėstoje dirvoje Pythium

spp. grybai pradžioje gali pažeisti plonąsias šakneles, vėliau infekcija

pereina ant pagrindinės šaknies. Manoma, kad dirvoje peržiemojusios Pythium

violae sporos kolonizuoja šaknis daigų tarpsnyje, tačiau simptomai pradeda

atsirasti praėjus maždaug 12 savaičių po sėjos.

Pagrindiniai

apsaugos principai

7. Nėra

atsparių morkų veislių, tačiau nauji Nantes/Berlicum hibridai pasižymi tam

tikra tolerancija. Sėti tik beicuotas sėklas. Nėra garantijos, kad naujai

paruošta dirva yra be infekcijos šaltinio. Todėl būtina įvertinti praeitų metų

puvinio pažeidimų mąstą (galimi dirvos ELISA testai), kad teisingai priimti

sprendimus dėl sėjos. Jeigu puvinio problema yra didelė, rekomenduojama kuo

ilgesnė sėjomaina. Nustatyta, kad metalaksilas yra veiksmingas fungicidas, bet

yra pavojus dėl atsparumo jam ir neigiamo poveikio naudingai dirvos

mikroflorai. Mažesnė norma gali būti paskleista naudojant tikslinį juostinį

purškimą, apimantį tik vagos plotį.

Violetinis

šakniavaisių puvinys (Helicobasidium purpureum)

8. Helicobasidium

purpureum (sinonimas Helicobasidium brebissonii) augalų-šeimininkų

ratas yra labai platus. Ligos simptomai pasireiškia židiniais – pradžioje

gelstantys ir vystantys lapai, vėliau lapija nunyksta, šaknys supūna. Ant

pažeistų šakniavaisių matomos violetinės ar rausvos spalvos grybo sankaupos

aptrauktos purpurinės (raudona su violetiniu atspalviu) spalvos grybiena

(violet root rot). Senstant grybienos apnašas pasidaro šviesiai rudos spalvos,

galiausiai violetinė grybiena matoma šakniavaisio viršūnėje ir dirvos

paviršiuje. Žiemoja grybas skleročių pagalba, kurie susidaro aplink šonines

šakneles. Nors H. purpureum sukelti pažeidimai ant šakniavaisių nėra

gilūs, tačiau šakniavaisiai greičiau supūna dėl antrinės infekcijos. Liga

dažniausiai pasireiškia rugsėjo–lapkričio mėn. Patogenas yra plačiai paplitęs,

kur auginamos morkos ir cukriniai runkeliai. Sudygusių skleročių grybiena

užkrečia šaknis. Pradinė kolonizacija yra labai lėta ir tęsiasi

3 mėnesius, bet vėliau grybas micelio pagalba greitai plinta per šaknis.

Grybo H. purpureum micelis taip pat išlieka gyvybingas užkrėstų morkų

liekanose ir gali užkrėsti naujus augalus. Užkratas taip pat gali išplisti vėjo

pagalba, pernešamas su technika. Paprastai liga pasireiškia židiniais ir yra

žalingesnė trumpos sėjomainos rotacijoje.

Pagrindiniai

apsaugos principai

9. Veiksmingų

fungicidų nuo H. purpureum sukeliamo puvinio nėra. Kai kurios veislės

yra mažiau užkrečiamos, tačiau visose infekcijos lygis gali būti labai aukštas.

Sėjomaina, įvedant grūdines kultūras, yra pagrindinė priemonė kontroliuojant

šią ligą. Auginant bulves, cukrinius runkelius, sėjomaina turėtų būti ne

trumpesnė kaip 5 metai. Užkrėstų dirvų reikėtų vengti visiškai. Piktžolės

turėtų būti gerai kontroliuojamos, nes H. purpureum augalų-šeimininkų

ratas yra labai platus. Užkrėstos morkos, žemė, likusi ruošiant produkciją

pardavimui, neturėtų būti išverčiamos atgal į dirbamus laukus.

Miltligė

(Erysiphe heraclei)

10.

Ant pažeistų miltlige lapų, lapkočių susidaro baltos grybienos valktis.

Senstant grybiena tankėja ir apima visą augalą. Jos paviršiuje susidaro juodi

taškeliai – grybo vaisiakūniai – kleistoteciai. Miltligės apnikti

lapai sunyksta. Vegetacijos metu grybas plinta konidijomis, kurias platina

vėjas. Palankiausios ligai vystytis sąlygos, kai vasarą vyrauja sausi ir karšti

orai. Esant tokioms sąlygoms augalai užsikrečia labai greitai ir liga gali iki

rudens. Žiemoja aukšliasporėmis kleistoteciuose.

Pagrindiniai

apsaugos principai

11.

Reikia laikytis sėjomainos, naikinti piktžoles ir reguliuoti laistymą. Prieš

fungicidų naudojimą būtina nustatyti šakniavaisių dydį. Jei šakniavaisiai yra

reikiamo dydžio, purškimas fungicidais nėra būtinas. Racionalu fungicidus

naudoti ankstyvuoju ligos tarpsniu.

Netikroji

miltligė (Plasmopara nivea)

12.

Gelsvos dėmės susidaro viršutiniame lapo paviršiuje, kurios vėliau tamsėja ir

juoduoja. Drėgnose sąlygose apatinėje dėmių pusėje susidaro grybo apnašas.

Lapai raukšlėjasi ir džiūsta.

Pagrindiniai

apsaugos principai

13.

Nuėmus derlių užkrėstų augalų liekanos turi būti sunaikinamos. Didelis augalų

tankumas, aukšta santykinė oro drėgmė palankiai veikia ligos plitimą. Didesnė

problema gali būti laistomose daržovių pasėliuose. Skėtinių šeimos piktžolių

kontrolė. Esant būtinybei purkšti fungicidais.

Alternariozė

(Alternaria dauci)

14.

Ankstyvuoju augalų augimo tarpsniu Alternaria dauci gali sukelti daigų

žūtį. Ant apsikrėtusių lapų ir lapkočių išryškėja netaisyklingos rudos dėmės su

vos įžiūrimomis žalsvai juodomis apnašomis. Dėmės plinta, susilieja, lapai

gelsta ir nudžiūsta. Nudžiuvus lapijai labai sumažėja daržovių derlius. Šakniavaisiai

gali apsikrėsti lauke ir sandėliavimo metu. Liga plinta per užkrėstą sėklą.

Infekcija gali likti augalinėse liekanose, tačiau trumpą laiką, jei yra sausa,

taip pat yra ribotas jos išlikimas dirvoje. Didelis sergamumas pasireiškia

esant aukštai temperatūrai 22–24ºC ir laikantys drėgmei ant lapų 24 val.

Optimali santykinė oro drėgmė sporuliacijai yra 96 proc. Grybo vystymosi

ciklas trunka 8–10 dienų. Liga taip pat gali plisti saugyklose, kai

temperatūra yra daugiau kaip 12ºC.

15.

Kita plačiai išplitusi morkų liga yra sukeliama grybo Cercospora carotae.

Žalingumas nėra didelis, grybas su sėkla nepernešamas. Požymiai labai panašūs į

A. dauci. C. carotae, skirtingai nuo A. dauci, dažniau

apkrečia jaunus lapus nei senus ir pasireiškia ankstyvajame morkų augimo

tarpsnyje.

Pagrindiniai

apsaugos principai

16.

Yra veislės pasižyminčios atsparumu A. dauci, tačiau visiškai atsparių

alternariozei nėra. Sėti sveikas, beicuotas sėklas. Efektyvus terminis sėklos

apdorojimas (20 min. mirkyti 54ºC vandenyje). Rudenį nuėmus derlių, būtina

nedelsiant aparti visas morkų liekanas, kad neliktų užkrato kitiems metams.

Turint galimybę, naudoti ligos prognozavimo modelį, kuris padeda laiku

nustatyti purškimą fungicidais. Fungicidai naudojami nuo A. dauci yra

veiksmingi ir nuo C. carotae.

Juodasis

puvinys (Alternaria radicina)

17.

Kitas Alternaria genties grybas Alternaria radicina sukelia

morkų, pastarnokų, salierų, petražolių šakniavaisiuose juodąjį puvinį. Ligos

požymiai gali būti įvairūs, priklausomai nuo pažeisto augalo vystymosi

tarpsnio. Liga pasireiškia daigų diegavirte, lapkočių juodavimu, lapų nykimu,

juoduoju viršūniniu šakniavaisių puviniu ir šakniavaisių puviniu laikymo metu.

Infekcija plinta saugyklose esant 0°C temperatūrai. Viršūninis šakniavaisių

puvinys pasireiškia esant didelei drėgmei. Liga pernešama su užkrėsta sėkla,

taip pat per užkrėstą dirvą.

Pagrindiniai

apsaugos principai

18. Nėra A. radicina

atsparių veislių. Sėti sveiką, beicuotą sėklą. Rudenį nuėmus derlių, būtina

nedelsiant aparti visas morkų liekanas, kad neliktų užkrato kitiems metams.

Sėjomaina turi būti ne mažesnė kaip 3 metai. Rekomenduojama purkšti

fungicidais, jei ankstesniais metais daržovės sirgo.

Sklerotinis

puvinys (Sclerotinia sclerotiorum)

19. Sclerotinia

sclerotiorum yra polifagas, pažeidžia morkas, petražoles, salierus,

bulves, žirnius, pupeles, rapsą ir kt. Ši liga ypač intensyviai plinta drėgnoje

aplinkoje, net saugyklose su šaldymo kameromis. Paprastai liga pasireiškia

pasėliuose su tankia lapija esant šiltiems ir drėgniems orams. Po žiemos iš

dirvoje esančių skleročių išauga grybiena ir vystosi apoteciai (juose

formuojasi askosporas). Askosporos, atsiskyrusios nuo apotecio, pažeidžia

pirmiausiai pageltusius ar nuvytusius, arčiau žemės paviršiaus esančius lapus.

Apkrėsti lapkočiai ruduoja ir supūva. Baltas, purus vatos pavidalo

grybienos apnašas aptraukia pažeistas augalo dalis. Grybienos paviršiuje

išsiskiria skaidraus skysčio lašeliai. Po to susidaro šviesūs, netaisyklingos

formos, vėliau juoduojantys žirnio dydžio skleročiai, kurie gali išlikti

gyvybingi keletą metų ir vėl užkrėsti sveikus augalus. Liga dažniausiai plinta

židiniais tiek lauke, tiek laikymo metu. Grybas S. sclerotiorum ant

morkų ir kitų skėtinių šeimos daržovių šakniavaisių aptinkamas visoje Europoje.

Sklerotinis puvinys daugiausiai žalos padaro šakniavaisiams laikymo metu, bet

gali jas pūdyti jau paruoštoje realizavimui pakuose, jei ji ilgai laikoma

aukštesnėje aplinkos temperatūroje.

Pagrindiniai

apsaugos principai

20.

Nėra sklerotiniui puviniui atsparių veislių. Reikia vengti tankaus pasėlio,

nepertręšti augalų azoto trąšomis. Laiku nuimti derlių. Naikinti derliaus

liekanas. Dirva neturėtų būti per drėgna. Laikytis sėjomainos – į tą patį

lauką morkas sėti ne anksčiau kaip po 4–5 metų. Nors parinkti priešsėlius

sunku dėl didelio S. sclerotiorum augalų-šeimininkų rato. Galima

biologinė apsauga naudojant antagonistinį grybą Coniothyrium minitans,

kuris neleidžia prasiskverbti S. sclerotiorum į augalo audinius.

Puvinys

(Mycocentrospora acerina)

21.

Be morkų, šis grybas parazituoja pastarnokus, salierus ir daugelį piktžolių.

Ligos simptomai – rusvai rudos vandeningos dėmės šakniavaisių galuose.

Ligą galima būtų pavadinti riebaliniu puviniu (liquorice rot). Lauke ant lapų

požymiai pasireiškia kaip netaisyklingos rudos ar juodos spalvos dėmės

(panašiai kaip alternariozės) ir patamsėjimai ant lapkočių. Drėgnas oras

palankus infekcijai plisti lapuose. Pagrindinai ši liga plinta ant laikomų

saugyklose šakniavaisių, nors lauke grybas M. acerina gali kolonizuoti

ir vystytis ant Pythium grybų padarytų pažeidimų kaip antrinė

infekcija. Jei pažeidimai ant lapų matomi lauke, ant šakniavaisių pagrindinai

tik laikymo metu. Čia liga vystosi keletą mėnesių esant žemai temperatūrai.

Chlamidosporos lieka gyvybingos dirvoje keletą metų.

Pagrindiniai

apsaugos principai

22.

Nėra puviniui atsparių veislių. M. acerina daro įtaką sandėliuojamų

morkų kokybei. Įvairūs mechaniniai šakniavaisių pažeidimai nuėmimo metu

padidina apsikrėtimo riziką. Sėjomaina šakniavaisinių daržovių turi būti

4 metai. Gera ligos kontrolė gali būti pasiekta purškimu fungicidais prieš

derliaus nuėmimą.

Morkų

rizoktoniozė (Rhizoctonia carotae)

23.

Be morkų šis grybas parazituoja salierus, griežčius, kopūstus ir burokėlius.

Ligos simptomai – įtrūkimai, įskilimai, aptraukti plonu baltos grybienos

apnašu ant šakniavaisio paviršiaus. Žaizdos gylėja, šakniavaisiai deformuojasi,

pūna. Ant pūvančių šakniavaisių formuojasi pradžioje smulkūs balti, vėliau

ruduojantys skleročiai. Užsikrėtimas prasideda lauke, bet požymiai pasimato tik

sandėliuojamose daržovėse. Grybas išsilaiko medinėje taroje ir gali užkrėsti

naujo derliaus šakniavaisius. Užkratas skleročių pagalba lieka per žiemą

dirvoje ir yra pradinės infekcijos šaltinis. Liga plinta esant didelei drėgmei ir žemai temperatūrai.

Pagrindiniai

apsaugos principai

24.

Nėra rizoktoniozei atsparių veislių.

Kitų EAAO šalių ūkiuose, kur lieka didelė šios infekcijos rizika, patariama

purkšti fungicidais 1–2 kartus prieš derliaus nuėmimą. Purškimas turi būti

atliktas taip, kad darbinis tirpalas gerai sudrėkintų žemės paviršių ir

padengtų šakniavaisio viršūnę. Vengti šakniavaisių sužalojimų derliaus nurėmino

metu, ant jų neturi likti prikibusių lapų ir žemė. Sandėliavimui skirta tara ir

patalpos turi būti švarios, laikytis bendros švaros ir higienos.

Kekerinis

puvinys (Botryotinia fuckeliana)

25. Botryotinia

fuckeliana (anamorfa Botrytis cinerea) plačiai paplitęs ir dažnai

aptinkamas grybas ant žemės ūkyje auginamų kultūrinių augalų. Ant apsikrėtusių

morkų lapų, šakniavaisių atsiranda rudų puvinio dėmių. Jos greitai plinta ir

susiliejusios apima visą morkų lapiją ar šakniavaisį. Pūvanti morka yra

aptraukta puriomis, pilkomis, pelenų spalvos dulkingomis apnašomis, sudarytomis

iš konidijakočių ir konidijų. Ant supuvusių, apnašomis aptrauktų audinių susiformuoja

smulkūs juodi skleročiai. Skleročiai gali susidaryti ir lauke, ir laikymo

patalpose. Kekerinis puvinys intensyviai plinta drėgnoje aplinkoje. Saugyklose

kekerinio puvinio židiniai susidaro infekcijai plintant iš šakniavaisio į

šakniavaisį tiesioginio kontakto metu. Sveiki, mechaniškai ar vabzdžių

nepažeisti šakniavaisiai atsparūs kekeriniam puviniui, tačiau grybo sporos gali

prasiskverbti per augale esančius bet kokius įtrūkimus ir sukelti puvinį.

Kekerinis puvinys plinta net 0°C temperatūroje. Pakilus saugyklose temperatūrai

virš 5°C, morkos pradeda želti, lapai apsikrečia ir pūna. B. fuckeliana

išsilaiko dirvoje skleročių pagalba ir augalinėse liekanose.

Pagrindiniai

apsaugos principai

26.

Nėra kekeriniui puviniui atsparių veislių. Vengti šakniavaisių sužalojimų

derliaus nurėmino metu. Sandėliavimui skirta tara ir patalpos turi būti

švarios, laikytis bendros švaros ir higienos.

Juodasis

šakniavaisių puvinys (Thielaviopsis basicola)

27. Thielaviopsis

basicola (sin. Chalara elegans) yra plačiai paplitęs dirvožemio

grybas, kuris turi daug augalų-šeimininkų, bet morkoms kenkia tik laikymo metu,

ir yra labai didelė problema. Puvinį gali sukelti ir kiti grybai, kurie lauke

apkrečia lapus, šakniavaisio viršūnę ir taip patenka į saugyklas. Infekcijos

lygis labai priklauso nuo likusių augalinių liekanų po derliaus nuėmimo. Grybas

užkrečia morkų šakniavaisius paviršutiniškai, skverbiasi per paviršiaus

įtrūkimus. Pradžioje ant infekuotų šakniavaisių paviršiaus auga grybo pelėsis,

kuris vėliau juoduoja, atsiranda netaisyklingos formos 1–2 cm dydžio

juodos dėmės. Nors apkrėstų šakniavaisių išvaizda sugadinta, bet intensyvaus

puvimo nestebima. Grybo T. basicola chlamidosporos dirvoje išgyvena

3 metus, tačiau pats grybas kaip saprotrofas dirvoje gali gyventi neapibrėžtą

laiką. Kitas panašus grybas Chalaropsis thielavioides dirvoje

paplitęs kaip saprotrofas ir ant tų pačių augalų-šeimininkų nėra toks agresyvus

patogenas kaip T. basicola.

Pagrindiniai

apsaugos principai

28.

Šalta, šlapia, sunki dirva yra palanki ligai plisti, todėl reikėtų vengti tokių

susidarančių vietų ir sąlygų. Ligos kontrolei turi reikšmės dirvos reakcija.

Kai dirva rūgšti (pH 5,6 ar žemiau) grybas nustoja vystytis bet kurioje

temperatūroje. Taikoma augalų sėjomaina.

Bakterinis

šlapiasis puvinys

29.

Bakterinius puvinius sukelia Erwinia cartovora, Pseudomonas spp.

bakterijos. Ant apsikrėtusių šakniavaisių atsiranda rudai rausvų ar tamsių,

vandeningų dėmių. Dažnai bakterinis puvinys vystosi kaip antrinė infekcija Pythium

spp. sukeltų pažeidimų. Šlapiasis puvinys gali būti aptinkamas esant

drėgnam orui jau lauke. Ypač smarkiai nukenčia šiltai ir drėgnai laikomos

morkos tiek ruošimo, tiek pakavimo metu esant aukštai aplinkos temperatūrai.

Šakniavaisių plovimas prieš realizavimą sudaro sąlygas bakteriam puviniui

plisti. Šlapiasis puvinys į augalo vidų patenka per sužalotas audinio vietas.

Bakterijos lieka gyvybingos dirvoje ir sirgusių augalų liekanose.

Pagrindiniai

apsaugos principai

30.

Nėra šlapiajam puviniui atsparių veislių. Reikia laikytis sėjomainos, sėti tik

beicuotą sėklą. Gera auginimo agrotechnika, rūpestingas derliaus nuėmimas,

laikymas šakniavaisių žemoje temperatūroje (0o C), švari aplinka

laikymo, produkcijos ruošimo, transportavimo metu, nesukeliant šakniavaisių

mechaninių pažeidimų mažina bakterinių puvinių riziką. Cheminių augalų apsaugos

produktų naudojimas nerekomenduojamas.

Virusai

31.

Pagrindiniai morkų virusinių ligų sukėlėjai yra morkų raudonlapės (Carrot

red leaf luteovirus, CtRLV), morkų margligės (Carrot mottle umbravirus,

CMoV), morkų smulkialapės (Carrot thin leaf potyvirus), morkų

geltonlapės (Carrot yellow leaf closterovirus), morkų latentinis (Carrot

latent nucleorhabdovirus) virusai. Morkos taip pat gali būti daugelio kitų

virusų, kaip agurkų mozaikos (Cucumber mosaic cucumovirus), liucernos

mozaikos (Alfalfa mosaic alfamovirus), pupų margligės (Broad bean

mottle bromovirus) ir kitų, natūraliu alternatyviu šeimininku. Morkų

virusai užkrečia ir kitas skėtinių Umbelliferae šeimos augalų rūšis

(petražoles, salierus, krapus, pastarnokus). Virusus platina Cavariella

aegopodii, Acyrthosiphon pisum, Myzus persicae amarai. Virusai sukelia

augalų augimo ir vystymosi sutrikimus. Užsikrėtusios CMoV morkos duoda tik

17–38 proc. prekinio derliaus, o CtRLV infekcijos atveju morkų produkcija sumažėja

46–65 proc.

Pagrindiniai

apsaugos principai

32.

Amarų kontrolė pasėliuose yra viena iš svarbiausių priemonių.

Morkinė

musė (Psila rosae)

33. Psila

rosae gali kenkti apie 100-ui įvairių auginamų ir laukinių augalų.

Labiausiai kenkia morkoms, rečiau pažeidžia salierus, petražoles, krapus,

gelsvę, kalendrą. Pažeisti augalai skursta, silpnai auga, jauni augalai dažnai

žūsta. Šakniavaisiai išgraužiami musės lervų landomis, prapjovus – matomi

ploni, rudi, pilni ekskrementų takai. Pažeisti šakniavaisiai deformuoti, jų

išoriniai audiniai skersai sutrūkinėję, paviršiuje matomos įdubusios juodos

dėmės. Saugyklose tokie šakniavaisiai greit supūva. Morkinė musė apie 5 mm

ilgio, juodu blizgančiu kūnu, galva ir kojos geltonos spalvos. Lervos

5–8 mm ilgio, gelsvos. Žiemoja puparijai viršutiniame dirvos sluoksnyje.

Pirmos generacijos musės aktyvios gegužės–birželio mėn. Patelės ant drėgnos

žemės šalia augalų pradeda dėti kiaušinėlius. Musės pasirenka pavėsingas, mažai

vėjo prapučiamas vietas. Birželio antroje pusėje išsirita lervos, kurios kenkia

apie mėnesį. Antros generacijos musės pradeda skraidyti liepos antroje pusėje,

lervos kenkia rugpjūčio–spalio mėn. iki derliaus nuėmimo ir baigia savo

vystymąsi sandėliuojamuose morkose. Daugiausiai musės pažeidžia morkas, augančias

lauko pakraščiuose, ypač kai laukas ribojasi su praeitais metais buvusiu

skėtinių šeimos daržovių pasėliu.

Pagrindiniai

apsaugos principai

34.

Laikytis sėjomainos. Sėklų beicavimas būtina priemonė ir yra priimtinesnė nei

insekticidų įterpimas į dirvą. Morkoms auginti parinkti atviras vietoves, be

užuovėjų. Jei yra galimybė, pasėlis turi būti nutolęs nuo praeitų metų skėtinių

daržovių lauko 2 km. Pasėlių pakraščiai yra labiau pažeidžiami musių,

todėl derlius iš čia turėtų būti nuimamas anksčiausiai. Purškimas insekticidais

rekomenduojamas vidutinio vėlyvumo ir vėlyvų veislių morkos, kurios sėjamos

vėliau. Kenkėjų prognozavimas (vidutiškai sugauta 1 musė per 3 dienas

geltona lipnia gaudykle) padeda nustatyti jų skraidymo pradžią ir parinkti

optimalų laiką purškimui insekticidais. Tai svarbu purškiant piretroidų grupės

insekticidais, siekiant laiku ir efektyviai panaudoti apsaugos priemones.

Kenkėjų prognozavimo modeliai, paremti dirvožemio ir oro temperatūros duomenų

registravimu, leidžia nustatyti musių skraidymo pradžią.

Pelėdgalviai

(Noctuidae)

35.

Dirvoje gyvenančios dirvinukų Agrotis segetum ir Agrotis ipsilon

lervos gali apgraužti šakniavaisių viršūnėles. Kenkia dažniausiai birželio,

liepos, rugpjūčio mėn., esant šiltiems ir sausiems orams. Šiaurės vakarų

klimato šalyse kenkti gali tik kai kuriais metais. Labai karštomis vasaromis

antros generacijos pelėdgalvių drugiai gali pasirodyti rugpjūčio–rugsėjo mėn.

Suaugę pelėdgalviai išsirita balandžio pabaigoje ir deda kiaušinius ant įvairių

piktžolių ir kultūrinių augalų. Kiaušinių dėjimo laikas būna įvairus ir

priklauso nuo temperatūros. Išsiritusios lervos pradžioje trumpai minta lapai,

po to nusileidžia ant žemės ir minta požeminėmis augalo dalimis. Dauguma lervų žiemoja dirvoje ir pavasarį virsta

puparijais.

Pagrindiniai

apsaugos principai

36.

Gera piktžolių kontrolė mažina dirvinukų kenkimo riziką. Dirvinukų prognozavimo

modelis gali būti naudojamas, nustatant kenkėjo pasirodymo laiką ir augalų

apsaugos priemonių panaudojimą. Purškimas insekticidais efektyvus, kai lervos

maitinasi antžemine augalo dalimi iki joms nusileidus ant žemės. Žalingumo

riba – 6 vikšrai arba 1 pažeistas augalas 1 kv. m plote.

Amarai

37.

Gluosninis-morkinis amaras, gluosninis-pastarnokinis amaras (Cavariella

aegopodii, Cavariella pastinacae) savo vystymusi bei kenkimu labai

panašūs. Tai dvinamiai kenkėjai, pavasarį apninka gluosnius, vėliau migruoja į

krapų, morkų, petražolių ir kitų skėtinių augalų pasėlius. Apnikti amarų lapai

susiraito, deformuojasi, augalai skursta, silpniau auga. Sparnuotų amarų galva

ir krūtinė yra juodos, pilvelis – žalios spalvos, besparniai – iki

3 mm ilgio, žali, be vaškinio apnašo. Žiemoja kiaušinėliai gluosnių

žievėje, pumpuruose. Pavasarį, brinkstant gluosnių pumpurams, išsiritusios lervos

čiulpia gluosnių lapų ir nesumedėjusių ūglių sultis. Vėliau atsiradę sparnuoti

amarai perskrenda į daržovių pasėlius. Per visą vegetaciją išsivysto kelios

amarų generacijos. Rugsėjo mėnesį amarai perskrenda ant gluosnių. Čia išsivysto

besparniai vabzdžiai, kurie deda žiemojančius kiaušinėlius.

38.

Morkinio amaro (Semiaphis dauci) pažeidimai labai panašūs į

blakučių. Neretai šie kenkėjai aptinkami kartu. Pakenkti lapai deformuojasi,

susigarbanoja. Kenkėjai laikosi kolonijomis šaknies kaklelio, stiebelio bei

lapų pamatų srityje. Augalai silpnai auga. Stipriau pakenktų morkų šakniavaisių

derlius sumažėja. Morkiniai amarai yra 1,5–1,7 mm ilgio. Besparniai amarai

yra šviesiai žali, su ruda galva, sparnuotųjų galva ir krūtinėlė juoda,

pilvelio viršutinė dalis žalia. Žiemoja kiaušinėliai ant laukinių morkų ar ant

augalų likučių. Pavasarį pradžioje amarai maitinasi laukiniais augalais, bet

tik pradėjus dygti morkoms, greit perskrenda ant jų.

Pagrindiniai

apsaugos principai

39.

Laikytis sėjomainos. Nesėti morkų arti praeitais metais buvusių pasėlių, jei

buvo didelė amarų invazija. Naikinti laukines morkas, šienauti laukų

pakraščius. Vengti pasėlius sodinti šalia topolių, gluosnių. Cheminiai apsaugos

produktai taikytini esant palankioms amarams plisti sąlygoms ir įvertinus pažeidimo

mąstą. Žalingumo riba – randama 1 amarų kolonija (balta vata)

0,5 m 3–4 lauko vietose nuo liepos vidurio iki rugsėjo mėn. Rudenį,

nuėmus derlių, reikia giliai suarti dirvą.

Morkinė

blakutė (Trioza apicalis)

40. Trioza

apicalis – labiausiai kenkia jaunoms morkoms. Suaugėliai, lervos ir

nimfos čiulpia lapų ir lapkočių sultis. Pažeisti lapai susigarbanoja,

deformuojasi, pasidaro panašūs į petražolių lapus. Labiau pažeisti sėjinukai

gali žūti. Morkinė blakutė apie 2–3 mm ilgio, gelsvai žalios spalvos.

Sparnai skaidrūs, plėviški, ramybėje tarsi sudėti stogeliu. Kiaušinėlius deda

nuo gegužės iki rugpjūčio mėnesio. Kiaušinėliai verpstės formos, balti, vėliau

geltoni. Lervos vystosi apie 4 savaites. Lervos ir nimfos plokščios,

ovalios, mažai judrios. Suaugusios blakutės žiemoja morkų lapijoje ir ant

įvairių kitų augalų. Morkinė blakutė gali pernešti virusus.

Pagrindiniai

apsaugos principai

41.

Ankstyvos sėjos morkos mažiau nukenčia nuo blakučių. Pasėlio apsauga

insekticidiniais tinklais labai gera apsauginė priemonė. Gamtoje yra natūralių

blakučių priešų, tačiau, kai pasėlis labai apsikrėtęs, tenka purkšti

insekticidais, ypač kai augalai maži. Nustatytas atsparumas kai kuriems

fosforoorganiniams insekticidams. Vadovautis naujausiomis atsparumo mažinimo

rekomendacijomis, skelbiamomis tinklalapyje (http://www. irac-online.org/).

Laikytis agrotechnikos reikalavimų. Šienauti laukų pakraščius, kur gali būti

įvairių skėtinių šeimos augalų. Nelaikyti piktžolėtų pasėlių. Esant dideliam

pažeidimui, naudoti insekticidus.

Nematodai

42. Heterodera

carotae, turintis specifinius augalus-šeimininkus, tarp jų ir morkas,

paplitęs vidutinio klimato zonos šalyse. Pažeisti augalai lėtai auga, skursta,

silpnai dera, vysta. Augalų vytimas ypač pasireiškia sausose dirvose ir saulėtą

dieną. Žalos dydis gali būti labai didelis, šakniavaisiai deformuojasi, vietoj

pagrindinės šaknies atsiranda daug smulkių šaknelių (barzduotos morkos), lapai

pasidaro gelsvai raudoni. Nematodams pažeidus šaknies viršūnę, šakniavaisis

įgauna pirštuotą išvaizdą. Kartu su H. carotae morkas parazituoja Meloidogyne

incognita.

43. Meloidogyne

incognita kai kuriose šalyse yra labai išplitę ir pavojingi. Maitindamiesi

galiniai nematodai šaknyse išskiria fermentus, kurie fiziologiškai paveikia

augalų šaknų audinius, ir ant šaknų susiformuoja apvalios išaugos – galai.

Pažeistos šaknys atrodo kaip karoliukai. Dažnai pažeistos šaknys pūva, augalai

skursta, nyksta.

44. Pratylenchus

penetrans yra polifaginis endoparazitinis nematodas, užkrečiantis daugelį

skėtinių šeimos laukinių ir kultūrinių augalų. Pažeidimo simptomai –

sutrikęs augimas, chlorozė ir kiti deficito simptomai, šaknų deformacijos.

45. Ditylenchus

dipsaci taip pat gali parazituoti morkose. Nematodai Longidorus spp.

ir Trichodorus spp. Dažniau aptinkami smėlėtose ir smėlio-molio dirvose.

46.

Kenkėjai plinta su užkrėstais augalais, žeme, įrankiais, laistomu vandeniu.

Pagrindiniai

apsaugos principai

47.

Nors šie kenkėjai nėra labai išplitę, bet būtina laikytis sėjomainos, morkų,

petražolių neauginti po augalų – nematodų maitintojų. Morkas auginti

lengvose dirvose, geriausia po javų; neauginti po žirnių, morkų, pupelių,

petražolių, pomidorų, bulvių. Aptikus kenkėjais apkrėstą lauką, 5 metus

neauginti augalų (kai kuriais atvejais 10 metų), kuriuos gali pažeisti

kenkėjai. Tokiame lauke tinka sėti javus, sodinti kopūstus.

Piktžolės

48.

Piktžolės skėtinių šeimos augalų pasėliuose auga visą jų vegetacijos

laikotarpį. Jos sudaro geras sąlygas įvairiems kenkėjams vystytis ir plisti.

Piktžolės naikinamos purenant tarpueilius, naudojant herbicidus.

Pagrindiniai

apsaugos principai

49.

Tinkama sėjomaina – yra vienas iš pagrindinių piktžolių naikinimo būdų.

Geriausi priešsėliai – javai, po kurių nelieka daugiamečių piktžolių ar

pašarinių morkų. Morkas auginti po bulvių ar rapsų nepatariama dėl savaiminio

užsisėjimo. Morkas į tą patį lauką reikia sėti ne anksčiau kaip po 5 metų.

Iki morkų sėjos daug piktžolių sunaikinama dirbant žemę. Dirva pradedama dirbti

rudenį, kai nuimamas priešsėlis. Rudenį dirva giliai suariama. Pavasarį dirva kultivuojama

ir akėjama. Morkų sėjai dirva turėtų būti įdirbta 30 cm gyliu, puri, lygi,

grumsteliai smulkūs.

50.

Ankstyvajam derliui morkos sėjamos į lysves ar vagas. Kad greičiau sudygtų,

galima auginti po plėvelės priedangomis. Po priedangomis morkos auginamos tol,

kol išsivysto 7 tikrieji lapeliai.

51.

Vėlyvosioms morkoms lysvės, vagos turi būti paruoštos 2 savaitės prieš

sėklos įterpimą. Taip leidžiama sudygti piktžolėms, kurios išnaikinamos

kontaktiniais herbicidais ar mechaniniu būdu.

52.

Tarpueiliai purenami 3–4 kartus per vegetaciją. Taip išnaikinamos ne tik

piktžolės, bet ir pagerinama aeracija, ypač sunkesnėse dirvose po stipraus

lietaus.

53.

Morkoms pavojingiausios vienaskiltės (varpučiai, šerytės, rietmenės) ir kai

kurios dviskiltės (kiauliauogės, dirviniai lipikai) piktžolės. Šių piktžolių

vešlios šaknys, o raunant išsirauna ir šalia augančios morkos, retėja pasėlis.

Apsaugai nuo jų naudojami herbicidai.

54.

Pavasarį trumpaamžės piktžolės naikinamos morkoms skirtais herbicidais. Šie

herbicidai gerai veikia tik drėgnoje dirvoje.

Lapiniai

ir šakniniai salierai (Apium graveolens)

55.

Šio skėtinių šeimos augalų naudojimo galimybės trejopos: priklausomai nuo

atmainos, galima naudoti maistui jo šakniavaisius, lapus ar kotus.

Šakniavaisinių salierų lapai turi gydomųjų savybių ir naudojami farmacijoje.

Užtikrinti efektyvią augalų apsaugą nuo žaladarių ir sumažinti cheminių

produktų panaudojimą galima reguliariai stebint augalus, taikant ligų ir

kenkėjų prognozavimą, nustatant augalų apsaugos produktų naudojimo būtinybę bei

optimizuojant jų naudojimo laiką.

Lapiniai

salierai (Apium graveolens)

56.

Jie paprastai sodinami daigais ir auginame atvirame grunte. Ypač ankstyvam

derliui gali būti auginami po priedangomis. Paprastai sėjami šiltnamyje

kovo–balandžio mėn., o birželio pradžioje daigai sodinami į dirvą. Dirva,

kurioje bus auginami salierai, turi būti švari, neužsikrėtusi ligomis ir

kenkėjais.

Šakniniai

salierai (Apium graveolens var. rapaceum)

57.

Jie auginami gumbų derliui, o lapai gali būti naudojami kaip prieskoninė žolė.

Šakniavaisiniams salierams geriausiai tinka sunki, drėgna, daug maistingųjų

medžiagų turinti dirva ir vėsi lietinga vasara. Todėl labai svarbu pasirūpinti,

kad dirva nuolat būtų drėgna, ypač kai formuojasi gumbai ir per vasaros sausras.

Daigai sodinami į lauką gegužės antroje pusėje, o derlių išaugina spalio

mėnesį.

Diegavirtė

(Pythium spp., Thanatephorus cucumeris)

58.

Salierai užsikrėtę Pythium spp. gali susirgti diegavirte, kai tik

sudygsta. Diegavirtę išprovokuoja per didelė dirvos drėgmė. Kitas grybas Thanatephorus

cucumeris (anamorfa Rhizoctonia solani) taip pat sukelia diegavirtę,

bet yra mažiau paplitęs.

Pagrindiniai

apsaugos principai

59.

Daigų auginimui naudoti neužkrėstus dirvos patogenais substratus. Palaikyti

daigyne optimalias mikroklimato sąlygas, vengti per didelės drėgmės substrate

ir ore. Sėti beicuotas sėklas. Laikytis higienos reikalavimų. Esant reikalui

daigus laistyti fungicidais.

Puvinys

(Thanatephorus cucumeris)

60. Thanatephorus

cucumeris (anamorfa Rhizoctonia solani) pažeidimo simptomai –

gilios, rudos spalvos žaizdos ant lapkočių. Grybas dažniau puola perbrendusius

augalus.

Pagrindiniai

apsaugos principai

61.

Nėra atsparių veislių. Gera sėjomaina padeda išvengti šios ligos. Nebūtina

naudoti cheminius augalų apsaugos produktus.

Salierų

septoriozė (Septoria apiicola)

62. Septoria

apiicola yra viena pagrindinių salierų liga perduodama su užkrėsta sėkla.

Dažniausiai ligos požymiai pasireiškia ant apatinių lapų ir lapkočių kaip

nedidelės, netaisyklingos formos įvairaus atspalvio dėmės. Jos gali būti

blyškios ar tamsaus atspalvio nei sveikų lapų audiniai. Pažeisti audiniai

tamsėja, pasidaro rudos spalvos arba, esant vėsiam drėgnam orui, dėmės

nekrotizuojasi ir pašviesėja. Dėmėse formuojasi grybo dauginimosi organai –

piknidžiai – tamsių taškelių pavidalu, kuriuose susidariusios sporos

užkrečia sveikus augalus. Sporas platina vėjas, lietus. Žiemoja sukėlėjai

dirvoje, augalų liekanose.

Pagrindiniai

apsaugos principai

63.

Būtina sėti sveiką, beicuotą sėklą. Sodinimui atrinkti sveikus daigus.

Rekomenduojama 5 metų sėjomaina auginat jautrias veisles. Nuėmus derlių,

augalinės liekanos turi būti kuo greičiau apariamos. Esant būtinybei purkšti

fungicidais.

Puvinys

(Mycocentrospora acerina)

64.

Ligos simptomai – tamsiai žalios ar juodos spalvos puvinio dėmės ant

šaknų, stiebų ir lapkočių pagrinde. Dažniau ši liga gali pasireikšti vėlyvų

veislių salieruose.

Pagrindiniai

apsaugos principai

65.

Didžiausias dėmesys skiriamas sėjomainai. Gali būti naudojami ir fungicidai.

Fomozė

(Phoma apiicola)

66.

Fomozė retkarčiais gali pažeisti daigus. Požymiai priklauso nuo infekcijos

stiprumo. Pažeistų daigų skilčlapiai vysta, o poskiltis nusidažo rausvai

purpurine spalva. Bręstančiuose augaluose ant šakniavaisių ir jų viršūnėlių

srityje atsiranda tamsiai rudos ar juodos dėmės. Ligai progresuojant

šakniavaisis gali visiškai supūti ir likti tik juoda šaknis. Apsikrėtę fomoze

augalai vysta, ant lapų atsiranda chlorozės. Šakniavaisių pažeidimai panašūs į Alternaria

radicina ir gali būti dideli derliaus nuostoliai.

Pagrindiniai

apsaugos principai

67. Phoma

apiicola persiduoda su sėkla, todėl sėklos užsikrėtimas turi būti

nustatomas. Didžiausias dėmesys skiriamas sėjomainai, rekomenduojama

5 metų tarpas tarp jautrių šiai ligai augalų. Fungicidais purškiama, kai

matomi ligos požymiai.

Sklerotinis

puvinys (Sclerotinia sclerotiorum)

68. Sclerotinia

sclerotiorum yra polifagas. Salieruose požymiai pasireiškia rudų

dėmių atsiradimu ant lapkočių, nuo ko lapai vysta ir nunyksta. Baltas, purus

vatos pavidalo grybienos apnašas su daugybe juodų skleročių dažnai būna matomas

rudenį ant nunykusių augalo lapų. Pagrindinis infekcijos šaltinis – grybo

skleročiai dirvoje. Sudygus skleročiams išauga apoteciai, iš kurių pasklinda

askosporos. Jos pasklinda aplinkoje ir užkrečia dažniausiai apvytusius,

mechaniškai pažeistus lapus. Toliau infekcija gali būti perduodama nuo

užsikrėtusių augalų kontakto būdu.

Pagrindiniai

apsaugos principai

69.

Nėra sklerotiniui puviniui atsparių veislių. Augalų laistymas (kad nebūtų

apvytusių lapų) padeda išvengti belaikio lapų nykimo. Sėjomainos parinkimą

apsunkina tai, kad grybas S. sclerotiorum turi daug augalų-šeimininkų.

Fungicidai neturi tiesioginio poveikio S. sclerotiorum grybui, tačiau

padeda išvengti kitų ligų pasireiškimą. Galima biologinė apsauga naudojant

antagonistinį grybą Coniothyrium minitans, kuris neleidžia prasiskverbti

S. sclerotiorum į augalo audinius.

Bakterinis

šlapiasis puvinys (Erwinia carotovora)

70.

Bakteriniai puviniai pasireiškia lauke augančiose daržovėse esant labai drėgnam

orui. Labai nuo puvinio nukenčia augalai, kurie pažeisti šliužų ar morkinės

musės lervų.

Pagrindiniai

apsaugos principai

71.

Vengti bereikalingo bet kokio augalų pažeidimo kaupiant, purškiant ir panašiai.

Cheminis apsaugos priemonių naudojimas nuo pačios bakterinės ligos

nerekomenduojamas. Tačiau turi būti gera kenkėjų kontrolė, norint išvengti

galimos bakterinio puvinio rizikos.

Virusai

72.

Salierų mozaikos virusas (celery mosaic potyviruss, CeMV) yra pernešamas

Myzus spp., Aphis spp., Cavariella spp. amarų. Virusai

sukelia augalų augimo ir vystymosi sutrikimus. Apkrėstų augalų lapai turi

charakteringą mozaikinį margumą, išsigimsta, smulkėja, deformuojasi, riečiasi,

susisuka. Kai kurios piktžolės gali būti virusų augalai šeimininkai.

Pagrindiniai

apsaugos principai

73.

Amarų, skėtinių šeimos piktžolių kontrolė pasėliuose yra viena iš svarbiausių

priemonių.

Morkinė

musė (Psila rosae)

74. Psila

rosae gali kenkti salierams ir kt. skėtinių šeimos daržovėms ir augalams.

Yra dvi musės vystymosi generacijos. Pirmos generacijos musės aktyvios

gegužės–birželio mėn., antros – nuo liepos antros pusės iki rugsėjo. Visos

salierų veislės yra pažeidžiamos musių lervų, tačiau anksti pasodintos ir

apdengtos agroplėvele retai pažeidžiamos. Daugiausiai musės pažeidžia salierus,

augančius lauko pakraščiuose, ypač kai laukas ribojasi su praeitais metais

buvusiu skėtinių šeimos daržovių pasėliu. Didesni nuostoliai gali būti

pavėsingose, mažai vėjo prapučiamose lauko vietose. Daigai nukenčia nuo pirmos

kartos musių lervų, kurios graužia šaknis ir lapus, bręstantys augalai –

nuo antros kartos (ne išimtis, kad gali būti ir trečia karta).

Pagrindiniai

apsaugos principai

75.

Laikytis sėjomainos. Neauginti salierų arti kitų skėtinių šeimos augalų, ypač

jei regione yra didelis morkinės musės išplitimas. Jei yra galimybė, vėlyvų

veislių salierų pasėlis turi būti nutolęs nuo vėlyvų 2 km. Salierams

parinkti atviras vietoves, be užuovėjų. Kenkėjų stebėjimas ir prognozavimas

(lipnios gaudyklės) padeda nustatyti jų skraidymo pradžią ir parinkti optimalų

laiką purškimui insekticidais.

Pelėdgalviai

(Noctuidae)

76.

Dirvoje gyvenančios dirvinukų Agrotis segetum ir Agrotis ipsilon

lervos gali apgraužti šakniavaisių viršūnėles. Kenkia dažniausiai birželio,

liepos, rugpjūčio mėn., esant šiltiems ir sausiems orams. Labai karštomis

vasaromis antros generacijos pelėdgalvių drugiai gali pasirodyti

rugpjūčio–rugsėjo mėn. Suaugę pelėdgalviai išsirita balandžio pabaigoje ir deda

kiaušinius ant įvairių piktžolių ir kultūrinių augalų. Kiaušinių dėjimo laikas

būna įvairus ir priklauso nuo temperatūros. Išsiritusios lervos pradžioje

trumpai minta lapai, po to nusileidžia ant žemės ir minta požeminėmis augalo

dalimis. Dauguma lervų žiemoja

dirvoje ir pavasarį virsta puparijais.

Pagrindiniai

apsaugos principai

77.

Gera piktžolių kontrolė mažina dirvinukų kenkimo riziką. Dirvinukų prognozavimo

modelis gali būti naudojamas, nustatant kenkėjo pasirodymo laiką ir augalų

apsaugos priemonių panaudojimą. Purškimas insekticidais efektyvus, kai lervos

maitinasi antžemine augalo dalimi, iki joms nusileidus ant žemės.

Amarai

78.

Gluosninis-morkinis amaras, gluosninis-pastarnokinis amaras ir persikinis

amaras (Cavariella aegopodii, Cavariella pastinacae ir Myzus persicae)

kenkia salierų pasėliams. Apnikti amarų lapai susiraito, deformuojasi, augalai

skursta, silpniau auga, stipriau pažeisti (daigų tarpsnyje) gali žūti. Amarai

gali pernešti Celery mosaic potyvirus. Žiemoja kiaušinėliai Salix

alba, Salix fragilis žievėje, pumpuruose. Pavasarį, brinkstant gluosnių

pumpurams, išsiritusios lervos čiulpia gluosnių lapų ir nesumedėjusių ūglių

sultis. Vėliau atsiradę sparnuoti amarai perskrenda į daržovių pasėlius. Per

visą vegetaciją išsivysto kelios besparnių amarų generacijos. Rudenį atsiranda

sparnuoti individai, kurie perskrenda ant gluosnių ir deda žiemojančius

kiaušinėlius.

Pagrindiniai

apsaugos principai

79.

Labiausiai tikėtinas užkratas gali būti daiguose, todėl reikia itin kruopščiai

tikrinti daigus, kad nebūtų juose amarų. Laikytis sėjomainos. Nesodinti salierų

arti praeitais metais buvusių skėtinių šeimos daržovių pasėlių. Kenkėjo

skaitlingumas mažėja, kai auginami jiems nejautrūs augalai. Rudenį, nuėmus

derlių, reikia giliai suarti dirvą. Pasėlis turi būti nuolatos stebimas ir

purškiamas augalų apsaugos produktais tik įvertinus galimą ekonominę žalą.

Barštinė

(salierinė) minamusė (Euleia heraclei)

80.

Salierinės minamusės (Euleia heraclei) lervos be salierų gali kenkti

pastarnokams, petražolėms ir daugeliui kitų skėtinių šeimos augalų. Lapuose

matomos stambios, plokščios dėmės – minos, kurios pradžioje būna balsvos,

vėliau paruduoja. Minose matomos lervos ir jų kruopėti juodi ekskrementai.

Stipriau pakenkti lapai pagelsta ir sudžiūsta. Palankiomis sąlygomis kenkėjai

gali padaryti daug žalos, ypač daigynuose. Pati minamusė yra apie 5 mm

ilgio, kūnas rausvai geltonas, žvilgantis. Lervos 7–9 mm ilgio, balsvos,

verpstiškos, permatomos. Puparijai (lėliukės) 5–7 mm ilgio, gelsvi ar

rudi. Lėliukės žiemoja viršutiniame dirvos sluoksnyje, po augalų liekanomis.

Pavasarį musės deda kiaušinėlius ant salierų, pastarnokų ar kitų skėtinių

šeimos augalų lapų. Išsiritusios lervos įsigraužia į lapų parenchimą ir minuoja

lapus. Antros kartos lervos kenkia liepos ir rugpjūčio mėnesiais.

Pagrindiniai

apsaugos principai

81.

Laikytis sėjomainos. Salierai neturėtų būti auginami arti tų laukų, kur

praeitais metais buvo daug minamusės pažeidimų. Paprastai augalų apsaugos

produktai, naudojami nuo morkinės musės, dirvinukų, yra efektyvūs nuo

minamusių, todėl atskirai purkšti nebūtina. Atsparių salierų veislių nėra.

Nematodai