2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

1. Akredituota pagalba nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims (toliau – akredituota pagalba) – pagalba nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims, kurią teikia pagalbos nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims tarnybos ir kuri, atlikus įvertinimą, yra pripažinta atitinkančia šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.

2. Atkuriamasis teisingumas – procedūra, kurią taikant sudaromos sąlygos nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiam asmeniui ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui laisva valia, padedant nešališkai trečiajai šaliai, aktyviai dalyvauti sprendžiant su nusikalstama veika susijusius klausimus, siekiant sušvelninti šios veikos padarinius.

3. Nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo:

1) fizinis asmuo, kuris tiesiogiai dėl nusikalstamos veikos patyrė fizinės, turtinės ir (ar) neturtinės žalos;

2) fizinio asmens, kuris mirė dėl nusikalstamos veikos, šeimos narys (nariai), artimasis (artimieji) giminaitis (giminaičiai), kuris (kurie) dėl to asmens mirties patyrė fizinės, turtinės ir (ar) neturtinės žalos.

4. Pagalba nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims – informacija, konsultacijos ir (ar) paslaugos, teikiamos nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims atsižvelgiant į individualius jų poreikius, dėl padarytos nusikalstamos veikos atsiradusius poreikius ir nusikalstamos veikos pobūdį.

5. Pagalbos nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims tarnyba (toliau – pagalbos tarnyba) – juridinis asmuo, pagal šį įstatymą Lietuvos Respublikoje organizuojantis ir teikiantis akredituotą pagalbą nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims.

6. Pirmojo kontakto institucija – Lietuvos Respublikoje veikianti institucija, į kurią nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo ar jo atstovas pagal įstatymą kreipiasi pirmiausia: ikiteisminio tyrimo įstaiga, prokuratūra (prokuroras) ar teismas, Bendrasis pagalbos centras, savivaldybės administracija, socialinių paslaugų įstaiga, bet kuri švietimo ar sveikatos priežiūros įstaiga, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba.

7. Specialios apsaugos priemonės – nuo nusikalstamos veikos nukentėjusių asmenų, jų šeimos narių ir artimųjų giminaičių apsaugos nuo bauginimo, keršto ar kito neigiamo poveikio priemonės, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse ir kituose teisės aktuose.

8. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme, Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, Baudžiamojo proceso kodekse, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatyme.