3 straipsnis. Pagalbos nukentėjusiems asmenims teikimo principai

Pagalbos nukentėjusiems asmenims teikimo principai:

1) bendradarbiavimo. Pagalbos teikimas paremtas asmens, šeimos, bendruomenės, nukentėjusio asmens teises ir interesus ginančių organizacijų, pirmojo kontakto institucijų, pagalbos tarnybų, savivaldybių ir valstybės institucijų bendradarbiavimu ir tarpusavio pagalba. Pagalbos teikimo klausimai sprendžiami kartu su nukentėjusiu asmeniu ir (ar) jo atstovais, nukentėjusio asmens teises ir interesus ginančiomis organizacijomis;

2) prieinamumo. Pagalbos teikimas organizuojamas taip, kad būtų užtikrinta nukentėjusiam asmeniui prieinama pagalba kuo arčiau jo faktinės gyvenamosios vietos;

3) veiksmingumo. Pagalba nukentėjusiam asmeniui skiriama ir teikiama racionaliai naudojant turimus išteklius ir siekiant geriausių rezultatų;

4) lygiateisiškumo. Nukentėjęs asmuo turi teisę gauti pagalbą, nepaisant jo lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės ir turtinės padėties, išsilavinimo, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos ir kitų aplinkybių;

5) informacijos prieinamumo. Informacija nukentėjusiam asmeniui teikiama ir su juo (tiek žodžiu, tiek raštu) bendraujama jam suprantama kalba, nukentėjusio asmens ir pagalbą teikiančių subjektų sutarimu pasirinktais būdais ir priemonėmis;

6) individualizavimo. Priimant su nukentėjusiu asmeniu susijusius sprendimus ir (ar) teikiant jam pagalbą, atsižvelgiama į individualius jo poreikius ir asmenines savybes (įskaitant amžių, brandą, lytį, psichikos ir fizines savybes, socialinės aplinkos ir kitas svarbias ypatybes bei emocinius ir socialinius ryšius), dėl padarytos nusikalstamos veikos atsiradusius poreikius ir nusikalstamos veikos pobūdį.