VII PRIEDAS

A dalis

Grynųjų sąnaudų apskaičiavimas

Įpareigojimai teikti universaliąsias paslaugas – valstybės narės įmonei nustatyti įpareigojimai, susiję su universaliosios paslaugos, kaip nustatyta 84–87 straipsniuose, teikimu.

Nacionalinės reguliavimo institucijos privalo apsvarstyti visas priemones, kurios užtikrintų įmonių (paskirtų ar nepaskirtų) tinkamas paskatas ekonomiškai vykdyti įpareigojimus teikti universaliąsias paslaugas. Įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynosios sąnaudos turi būti apskaičiuojamos kaip įmonės grynųjų sąnaudų, kai ji dirba vykdydama įpareigojimus teikti universaliąsias paslaugas, ir jos grynųjų sąnaudų, kai ji dirba nevykdydama įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas, skirtumas. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad būtų teisingai apskaičiuotos sąnaudos, kurių įmonė būtų nusprendusi vengti, jei jai nebūtų nustatytas įpareigojimas teikti universaliąsias paslaugas. Apskaičiuojant grynąsias sąnaudas, reikia įvertinti ir naudą, įskaitant nematerialią naudą, kurią gauna universaliųjų paslaugų teikėjas.

Apskaičiuojama remiantis sąnaudomis, priskiriamomis:

i) konkrečių paslaugų elementams, kurie gali būti teikiami tik nuostolingai arba tokiomis sąlygomis, kurios peržengia įprastų komercinių normų ribas.

Į šią kategoriją gali įeiti tokie paslaugos elementai: prieiga prie telefono ryšio paslaugų ypatingais atvejais, galimybė naudotis tam tikrais taksofonais, tam tikros paslaugos ar įranga neįgaliems galutiniams vartotojams ir t. t;

ii) konkretiems galutiniams naudotojams ar jų grupėms, kurie, atsižvelgiant į konkretaus tinklo ir paslaugos teikimo sąnaudas, gaunamas pajamas ir valstybės narės nustatytas vidutines kainas geografiniu pagrindu, gali būti aptarnaujami tik su nuostoliu ar tokiomis sąnaudomis, kurios viršija įprastas komercines normas.

Į šią kategoriją įeina tie galutiniai naudotojai ar jų grupės, kurių komercinis teikėjas, neturintis įpareigojimo teikti universaliąsias paslaugas, neaptarnautų.

Įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas specifinių aspektų grynosios sąnaudos apskaičiuojamos atskirai, siekiant išvengti dvigubo tiesioginės ar netiesioginės naudos ir sąnaudų apskaitymo. Bendros įmonės patiriamos pareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynosios sąnaudos – įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas visų konkrečių komponentų grynųjų sąnaudų suma atsižvelgiant į nematerialią naudą. Nacionalinė reguliavimo institucija atsako už grynųjų sąnaudų patikrinimą.

B dalis

Įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynųjų sąnaudų kompensavimas

Siekiant susigrąžinti ar finansuoti įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynąsias sąnaudas įmonėms, kurioms nustatyti įpareigojimai teikti universaliąsias paslaugas, gali tekti kompensuoti už paslaugas, kurias jos teikia nekomercinėmis sąlygomis. Kadangi kompensuojant pervedami pinigai, valstybės narės privalo užtikrinti, kad tie pervedimai būtų vykdomi objektyviai, skaidriai, be diskriminacijos ir proporcingai. Tai reiškia, kad tokie pervedimai turi kuo mažiau iškraipyti konkurenciją ir naudotojų paklausą.

Pagal 90 straipsnio 3 dalį sąnaudų paskirstymo mechanizmas, paremtas fondu, turi taikyti skaidrias ir neutralias įnašų surinkimo priemones ir taip išvengti, kad įnašai nebūtų renkami du kartus, apskaičiuojant pagal įmonių produkciją ir sąnaudas.

Fondą administruojanti nepriklausoma institucija turi būti atsakinga už įnašų, kurie yra apskaičiuoti taip, kad galėtų padengti įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynąsias sąnaudas valstybėje narėje, surinkimą iš įmonių, ir privalo prižiūrėti sumų arba administracinių mokesčių pervedimą įmonėms, turinčioms teisę gauti išmokas iš fondo.