XI PRIEDAS
SAVANORIŠKOS SCHEMOS, DĖL KURIŲ KOMISIJA PRIĖMĖ SPRENDIMĄ PAGAL DIREKTYVOS (ES) 2018/2001 30 STRAIPSNIO 4 DALĮ
Savanoriškų schemų, dėl kurių Komisija priėmė sprendimą pagal Direktyvos (ES) 2018/2001 30 straipsnio 4 dalį, ataskaitoje, kurią pagal šio reglamento 35 straipsnio 2 dalies e punktą Komisija turi kas dvejus metus pateikti sykiu su energetikos sąjungos būklės ataskaita, Komisija vertina bent:
a) auditų nepriklausomumą, sąlygas ir dažnumą, tiek atsižvelgiant į tai, kas nurodyta schemos dokumentuose tuo metu, kai Komisija atitinkamą schemą patvirtino, tiek palyginti su pramonės šakos geriausia praktika;
b) prieinamumą, patirtį ir skaidrumą taikant metodus, pagal kuriuos nustatomi reikalavimų nesilaikymo atvejai ir į juos reaguojama, ypač kaip reaguojama į tuos atvejus, kai schemos dalyviai padaro sunkius pažeidimus arba yra įtariami padarę sunkius pažeidimus;
c) skaidrumą, ypač atsižvelgiant į schemos prieinamumą, vertimo į vartojamas valstybių ir regionų, kurie yra žaliavų kilmės šalys ir regionai, kalbas prieinamumą, galimybę susipažinti su sertifikuotų operatorių ir atitinkamų sertifikatų sąrašu ir audito ataskaitomis;
d) suinteresuotųjų subjektų dalyvavimą, ypač konsultavimąsi su čiabuvių ir vietos bendruomenėmis prieš priimant sprendimus, kai rengiamos ir persvarstomos schemos, taip pat atliekant auditus, ir reagavimą, susijusį su jų įnašu;
e) bendrą schemos patikimumą, ypač atsižvelgiant į taisykles dėl auditorių ir atitinkamų schemos institucijų akreditavimo, kvalifikacijos ir nepriklausomumo;
f) kai taikytina, schemos atnaujinimą atsižvelgiant į rinką, žaliavų ir sertifikuotų biodegalų kiekį pagal kilmės valstybę ir rūšį, dalyvių skaičių;
g) tai, ar sistemą, pagal kurią atsekami atitikties tvarumo kriterijams, kurie numatomi dalyviui (-iams) pagal schemą, įrodymai, yra patogu naudoti ir ar ji yra veiksmingai įgyvendinama atsižvelgiant į sistemos paskirtį užkirsti kelią sukčiavimui, visų pirma nustatyti įtariamus sukčiavimo ir kitų pažeidimų atvejus, imtis su jais susijusių veiksmų bei tolesnių priemonių ir, kai taikytina, nustatytų sukčiavimo ar pažeidimų atvejų skaičių;
h) subjektų galimybes gauti leidimą pripažinti ir stebėti sertifikavimo įstaigas;
i) sertifikavimo įstaigų pripažinimo arba akreditavimo kriterijus;
j) sertifikavimo įstaigų stebėjimo taisykles;
k) būdus, kaip supaprastinti arba pagerinti geriausios praktikos skatinimą.