9 straipsnis. Nacionalinės kibernetinių krizių valdymo sistemos

1. Kiekviena valstybė narė paskiria arba įsteigia vieną arba daugiau kompetentingų institucijų, kurios atsako už didelio masto kibernetinio saugumo incidentų ir krizių valdymą (toliau – kibernetinių krizių valdymo institucijos). Valstybės narės užtikrina, kad tos institucijos turėtų tinkamų išteklių, reikalingų veiksmingam ir efektyviam joms pavestų užduočių vykdymui. Valstybės narės užtikrina suderinamumą su esamomis nacionalinėmis bendro krizių valdymo sistemomis.

2. Jeigu valstybė narė paskiria arba įsteigia pagal 1 dalį daugiau nei vieną kibernetinių krizių valdymo instituciją, ji aiškiai nurodo, kuri iš tų institucijų yra koordinatorė valdant didelio masto kibernetinio saugumo incidentus ir krizes.

3. Kiekviena valstybė narė, taikydama šią direktyvą, nustato pajėgumus, objektus ir procedūras, kuriais galima pasinaudoti krizės atveju.

4. Kiekviena valstybė narė priima nacionalinį reagavimo į didelio masto kibernetinio saugumo incidentus ir krizes planą, kuriame išdėstomi didelio masto kibernetinio saugumo incidentų ir krizių valdymo tikslai ir tvarka. Tame plane visų pirma nustatomi:

a) nacionalinių pasirengimo priemonių ir veiksmų tikslai;

b) kibernetinių krizių valdymo institucijų užduotys ir pareigos;

c) kibernetinių krizių valdymo procedūros, įskaitant jų integravimą į nacionalinę bendro krizių valdymo sistemą, ir keitimosi informacija kanalai;

d) nacionalinės pasirengimo priemonės, įskaitant pratybas ir mokymo veiklą;

e) atitinkami viešieji ir privatieji suinteresuotieji subjektai ir naudojama infrastruktūra;

f) atitinkamų nacionalinių institucijų ir įstaigų nacionalinės procedūros ir susitarimai, kuriais siekiama užtikrinti, kad valstybė narė veiksmingai dalyvautų vykdant koordinuotą didelio masto kibernetinio saugumo incidentų ir krizių valdymą Sąjungos lygmeniu ir jį remtų.

5. Per tris mėnesius nuo 1 dalyje nurodytos kibernetinių krizių valdymo institucijos paskyrimo arba įsteigimo kiekviena valstybė narė praneša Komisijai apie savo institucijos tapatybės duomenis ir apie visus vėlesnius jos pakeitimus. Valstybės narės pateikia Komisijai ir Europos ryšių palaikymo dėl kibernetinių krizių organizacinio tinklui (EU-CyCLONe) atitinkamą informaciją, susijusią su 4 dalies reikalavimais, apie savo nacionalinius reagavimo į didelio masto kibernetinio saugumo incidentus ir krizes planus per tris mėnesius nuo tų planų priėmimo. Valstybės narės gali nenurodyti konkrečios informacijos, jeigu tai yra būtina jų nacionaliniam saugumui ir tik tokiam saugumui būtinu mastu.