9 straipsnis. Energijos vartojimo efektyvumo pareigų sistemos

1. Jei valstybės narės nusprendžia įvykdyti savo pareigas sutaupyti pagal 8 straipsnio 1 dalį reikalaujamą energijos kiekį taikydamos energijos vartojimo efektyvumo pareigų sistemas, jos užtikrina, kad kiekvienos valstybės narės teritorijoje veiklą vykdančios įpareigotosios šalys, nurodytos šio straipsnio 3 dalyje, nedarant poveikio 8 straipsnio 8 ir 9 dalims, įgyvendintų 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą jų suminio galutinio energijos suvartojimo taupymo reikalavimą.

Kai taikytina, valstybės narės gali nuspręsti, kad įpareigotosios šalys tą taupymo pareigą visiškai arba iš dalies įvykdytų įnašo į nacionalinį energijos vartojimo efektyvumo fondą forma laikantis 30 straipsnio 14 dalies.

2. Jei valstybės narės nusprendžia įvykdyti savo pareigas sutaupyti pagal 8 straipsnio 1 dalį reikalaujamą energijos kiekį taikydamos energijos vartojimo efektyvumo pareigų sistemą, jos gali paskirti įgyvendinančiąją valdžios instituciją tai sistemai administruoti.

3. Remdamosi objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais valstybės narės paskiria įpareigotąsias šalis iš perdavimo sistemos operatorių, skirstymo sistemų operatorių, energijos skirstytojų, mažmeninės prekybos energija įmonių ir transporto degalų skirstytojų arba mažmeninės prekybos transporto degalais įmonių, veikiančių jų teritorijoje. Įpareigotosios šalys, kurias valstybė narė paskiria iš galutinių vartotojų, energijos kiekį, reikiamą pareigai įvykdyti, sutaupo nepriklausomai nuo skaičiavimo, atlikto pagal 8 straipsnio 1 dalį, arba, jei valstybės narės taip nusprendžia, pasitelkdamos sertifikuotą kitų šalių sutaupytos energijos kiekį, kaip nustatyta šio straipsnio 11 dalies a punkte.

4. Jei mažmeninės prekybos energija įmonės yra paskirtos įpareigotosiomis šalimis pagal 3 dalį, valstybės narės užtikrina, kad vykdydamos savo pareigas mažmeninės prekybos energija įmonės nesudarytų jokių kliūčių vartotojų galimybei pakeisti vieną tiekėją kitu.

5. Valstybės narės gali reikalauti, kad įpareigotosios šalys užtikrintų, kad dalį reikalaujamo sutaupyti energijos kiekio sutaupytų energijos nepriteklių patiriantys asmenys, pažeidžiami vartotojai, asmenys iš mažas pajamas gaunančių namų ūkių ir, kai taikytina, socialiniuose būstuose gyvenantys asmenys. Valstybės narės taip pat gali reikalauti, kad įpareigotosios šalys pasiektų išlaidų energijai mažinimo tikslus, su sąlyga, kad juos pasiekus būtų sutaupyta galutinės energijos ir kad jie būtų apskaičiuojami pagal V priedą, ir sutaupytų energijos, propaguodamos energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones, įskaitant finansinės paramos priemones, kuriomis mažinamas anglies dioksido apmokestinimo poveikis MVĮ ir labai mažoms įmonėms.

6. Valstybės narės gali reikalauti, kad įpareigotosios šalys bendradarbiautų su socialinėmis tarnybomis, regionų ir vietos institucijomis ar savivaldybėmis, skatindamos energijos nepriteklių patiriančius asmenis, pažeidžiamus vartotojus, asmenis iš mažas pajamas gaunančių namų ūkių ir, kai taikytina, socialiniuose būstuose gyvenančius asmenis taikyti energijos vartojimo efektyvumo priemones. Tai apima konkrečių grupių, kurioms gresia energijos nepriteklius arba kurios yra pažeidžiamesnės dėl jo poveikio, specialių poreikių nustatymą ir tenkinimą. Siekdamos apsaugoti energijos nepriteklių patiriančius asmenis, pažeidžiamus vartotojus ir, kai taikytina, socialiniuose būstuose gyvenančius asmenis, valstybės narės skatina įpareigotąsias šalis vykdyti tokius veiksmus kaip pastatų, įskaitant socialinius būstus, renovacija, prietaisų pakeitimas, finansinė parama ir paskatos įgyvendinti energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones, laikantis nacionalinių finansavimo ir paramos sistemų arba energijos vartojimo audito reikalavimų. Valstybės narės užtikrina priemonių, skirtų atskiriems vienetams, esantiems daugiabučiuose pastatuose, tinkamumą.

7. Taikydamos 5 ir 6 dalis, valstybės narės reikalauja, kad įpareigotosios šalys kasmet teiktų ataskaitas dėl įpareigotųjų šalių sutaupytos energijos vykdant veiksmus, kuriais remiami energijos nepriteklių patiriantys asmenys, pažeidžiami vartotojai, asmenys iš mažas pajamas gaunančių namų ūkių ir, kai taikytina, socialiniuose būstuose gyvenantys asmenys, ir reikalauja apibendrintos statistinės informacijos apie jų galutinius vartotojus (nurodant sutaupytos energijos pokyčius, palyginti su anksčiau pateikta informacija) ir apie suteiktą techninę ir finansinę paramą.

8. Energijos kiekį, kurį privalo sutaupyti kiekviena įpareigotoji šalis, valstybės narės išreiškia pirminės energijos suvartojimu arba galutinės energijos suvartojimu. Metodas, kuris pasirinktas reikalaujamos sutaupyti energijos kiekiui išreikšti, naudojamas taip pat energijos kiekiui, kurį įpareigotosios šalys nurodo sutaupiusios, apskaičiuoti. Konvertuojant sutaupytos energijos kiekį taikomos Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2018/2066 VI priede nustatytos apatinio šilumingumo vertės ir pirminės energijos koeficientas pagal 31 straipsnį, nebent kitų perskaičiavimo koeficientų naudojimas būtų pagrįstas.

9. Valstybės narės nustato matavimo, kontrolės ir tikrinimo sistemas, pagal kurias atliekamas dokumentuotas įpareigotųjų šalių įdiegtų energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių bent statistiškai reikšmingos dalies ir reprezentatyviojo ėminio patikrinimas. Matavimas, kontrolė ir tikrinimas turi būti atliekami nepriklausomai nuo įpareigotųjų šalių. Kai subjektas yra įpareigotoji šalis pagal nacionalinę energijos vartojimo efektyvumo pareigų sistemą pagal 9 straipsnį ir pagal pastatams ir kelių transportui taikomą ES ATLPS, nustatytą Direktyvoje 2003/87/EB, stebėsenos ir patikros sistema turi užtikrinti, kad skaičiuojant ir pranešant energijos, sutaupytos dėl subjekto taikomų energijos taupymo priemonių, kiekį būtų atsižvelgiama į anglies dioksido kainą, perkeliamą išleidžiant degalus vartoti, kaip nustatyta Direktyvoje 2003/87/EB.

10. Valstybės narės savo integruotose nacionalinėse energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitose, teikiamose pagal Reglamento (ES) 2018/1999 17 straipsnį, informuoja Komisiją apie įdiegtas matavimo, kontrolės ir tikrinimo sistemas, įskaitant taikomus metodus, nustatytas problemas ir tai, kaip tos problemos buvo sprendžiamos.

11. Valstybės narės energijos vartojimo efektyvumo pareigų sistemoje gali įpareigotosioms šalims leisti atlikti šiuos veiksmus:

a) į joms tenkančią pareiga įskaičiuoti sertifikuotą sutaupytos energijos kiekį, kurį sutaupė energetinių paslaugų teikėjai ar kitos trečiosios šalys, įskaitant atvejus, kai įpareigotosios šalys skatina priemones pasitelkdamos kitas valstybės patvirtintas įstaigas arba valdžios institucijas; šios priemonės gali būti susijusios su oficialiomis partnerystėmis ir gali būti derinamos su kitais finansavimo šaltiniais;

b) atitinkamais metais sutaupytą energijos kiekį laikyti bet kuriais iš ketverių ankstesnių metų arba trejų paskesnių metų, jei tai neįvyko pasibaigus 8 straipsnio 1 dalyje nustatytiems pareigos taikymo laikotarpiams, sutaupytu kiekiu.

Tuo atveju, kai valstybės narės tai leidžia, jos užtikrina, kad pirmos pastraipos a punkte nurodytas sutaupytos energijos kiekio sertifikavimas būtų vykdomas laikantis valstybėse narėse įdiegto aiškaus, skaidraus ir visiems rinkos dalyviams atviro patvirtinimo proceso, kuriuo būtų siekiama kuo labiau sumažinti sertifikavimo išlaidas.

Valstybės narės įvertina vartojimo efektyvumo pareigų sistemų tiesioginių ir netiesioginių išlaidų poveikį tarptautinę konkurenciją patiriančių energijai imlių sektorių konkurencingumui ir, jei tikslinga, imasi priemonių kuo labiau jį sumažinti.

12. Valstybės narės kasmet skelbia kiekvienos įpareigotosios šalies arba kiekvienos įpareigotųjų šalių pakategorės sutaupytos energijos kiekį ir bendrą įgyvendinant sistemą sutaupytos energijos kiekį.