4 straipsnis. Nacionaliniai kibernetinio saugumo centrai

1. Jei valstybė narė nusprendžia dalyvauti Europos kibernetinio saugumo įspėjimų sistemoje, ji šio reglamento tikslais paskiria arba, kai taikytina, įsteigia nacionalinį kibernetinio saugumo centrą.

2. Nacionalinis kibernetinio saugumo centras yra vienas subjektas, veikiantis pagal valstybės narės įgaliojimus. Tai gali būti CSIRT arba, kai taikytina, nacionalinė kibernetinių krizių valdymo institucija ar kita kompetentinga institucija, paskirta arba įsteigta pagal Direktyvos (ES) 2022/2555 8 straipsnio 1 dalį, arba kitas subjektas. Nacionalinis kibernetinio saugumo centras:

a) turi būti pajėgus veikti kaip atskaitos taškas ir kreiptis į kitas viešąsias ir privačias nacionalinio lygmens organizacijas, kad rinktų ir analizuotų informaciją apie kibernetines grėsmes ir incidentus ir prisidėtų prie 5 straipsnyje nurodytos tarpvalstybinio kibernetinio saugumo centro veiklos, ir

b) geba aptikti, agreguoti ir analizuoti su kibernetinėmis grėsmėmis ir incidentais susijusius duomenis ir informaciją, pavyzdžiui, kibernetinių grėsmių žvalgybos informaciją, visų pirma naudojant naujausias technologijas, siekiant užkirsti kelią incidentams.

3. Vykdydami šio straipsnio 2 dalyje nurodytas funkcijas, nacionaliniai kibernetinio saugumo centrai gali bendradarbiauti su privačiojo sektoriaus subjektais, kad keistųsi atitinkamais duomenimis ir informacija kibernetinių grėsmių ir incidentų nustatymo ir prevencijos tikslais, be kita ko, su esminių ir svarbių subjektų, nurodytų Direktyvos (ES) 2022/2555 3 straipsnyje, sektorinėmis ir tarpsektorinėmis bendruomenėmis. Kai tinkama ir laikantis Sąjungos ir nacionalinės teisės, nacionalinių kibernetinio saugumo centrų prašoma arba gauta informacija gali apimti telemetrijos, jutiklių ir registravimo duomenis.

4. Pagal 9 straipsnio 1 dalį atrinkta valstybė narė įsipareigoja pateikti paraišką dėl savo nacionalinio kibernetinio saugumo centro dalyvavimo tarpvalstybinio kibernetinio saugumo centro veikloje.