10 straipsnis. Civilinės mobilizacijos institucijos įgaliojimai ir teisės mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos srityje

1. Civilinė mobilizacijos institucija:

1) rengia civilinės mobilizacijos institucijos mobilizacijos planą;

2) vykdo valstybės mobilizacijos plane ir savo mobilizacijos plane numatytus veiksmus ir priemones, valstybines mobilizacines ir (ar) priimančiosios šalies paramos teikimo užduotis ir mobilizacinius nurodymus;

3) teikia kitiems mobilizacijos sistemos subjektams duomenis ir informaciją, reikalingus rengiantis mobilizacijai ir (ar) ją vykdant, rengiantis teikti priimančiosios šalies paramą ir (ar) ją teikiant;

3¹) Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka sudaro ir tvarko savo civilinio mobilizacinio personalo rezervą;

4) nustato mobilizacinių išteklių poreikį skirtoms valstybinėms mobilizacinėms ir (ar) priimančiosios šalies paramos teikimo užduotims atlikti, tvarko turimų mobilizacinių išteklių apskaitą ir planuoja trūkstamų mobilizacinių išteklių sutelkimą, koordinuoja ir kontroliuoja civilinei mobilizacijos institucijai pavaldžių subjektų mobilizacinių išteklių sutelkimą;

5) planuoja lėšas, reikalingas pasirengti mobilizacijai vykdyti ir priimančiosios šalies paramai teikti;

6) šio įstatymo nustatytais atvejais sudaro mobilizacinių užsakymų ir (ar) priimančiosios šalies paramos teikimo sutartis ir vykdo jose nustatytus įsipareigojimus;

7) atlieka mobilizacinių ūkio subjektų, su kuriais yra sudariusi mobilizacinio užsakymo ir (ar) priimančiosios šalies paramos teikimo sutartis, pasirengimo vykdyti sutartinius įsipareigojimus patikrinimus;

8) atlieka kitas šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytas mobilizacijos, demobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos funkcijas.

2. Civilinė mobilizacijos institucija turi teisę:

1) teikti Vyriausybei siūlymus dėl lėšų poreikio šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms funkcijoms atlikti;

2) neatlygintinai gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų ir ūkio subjektų informaciją ir duomenis, kurių reikia šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms funkcijoms atlikti.

3. Civilinės mobilizacijos institucijos vadovas:

1) užtikrina valstybinių mobilizacinių ir (ar) priimančiosios šalies paramos teikimo užduočių atlikimą ir mobilizacinių nurodymų vykdymą;

2) turi teisę skirti mobilizacinius nurodymus civilinei mobilizacijos institucijai pavaldiems subjektams;

3) turi teisę organizuoti pratybas, kurių metu imituojamas civilinės mobilizacijos institucijos mobilizacijos plano įgyvendinimas, vertinamas pasirengimas vykdyti šiame plane numatytus veiksmus ir priemones, į šias pratybas įtraukti nevyriausybines organizacijas, su kuriomis sudarytos pagalbos sutartys;

4) turi teisę įgalioti civilinei mobilizacijos institucijai pavaldžius subjektus sudaryti mobilizacinio užsakymo ir (ar) priimančiosios šalies paramos teikimo sutartis ir atlikti mobilizacinių ūkio subjektų pasirengimo vykdyti sutartinius įsipareigojimus patikrinimus;

5) suderinęs su Institucija, dalyvaujančia formuojant mobilizacijos politiką (šis reikalavimas netaikomas Valstybės saugumo departamentui), tvirtina civilinės mobilizacijos institucijos mobilizacijos planą;

6) priima į pareigas šio straipsnio 4 dalyje nustatytą specialųjį reikalavimą atitinkančius valstybės tarnautojus, kurie pagal institucijos kompetenciją organizuotų, koordinuotų, kontroliuotų šio straipsnio 1 dalyje nustatytų funkcijų atlikimą;

7) atlieka kitas šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytas mobilizacijos, demobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos funkcijas.

4. Asmenys priimami į valstybės tarnautojo pareigas šio straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatytoms funkcijoms atlikti, kai teisės aktų nustatyta tvarka priimamas sprendimas, kad šiems asmenims gali būti išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima ne žemesne slaptumo žyma negu „Slaptai“.