114 straipsnis. Privalomojo programų siuntimo įpareigojimai

1. Valstybės narės savo jurisdikcijoje esančioms įmonėms, teikiančioms elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas, skirtus radijo ar televizijos programoms transliuoti visuomenei, jeigu didelė dalis tokių tinklų ir paslaugų galutinių naudotojų naudojasi jais kaip pagrindine priemone radijo ir televizijos programoms priimti, gali nustatyti pagrįstus privalomojo programų siuntimo („must carry“) įpareigojimus perduoti nurodytas radijo ir televizijos programas bei susijusias jas papildančias paslaugas, visų pirma siekdamos neįgaliems galutiniams naudotojams sudaryti tinkamas galimybes naudotis tomis paslaugomis, ir perduoti duomenis, kuriais grindžiamos televizijos su ryšio galimybėmis paslaugos, bei elektroninių programų vadovus (EPG). Tokius įpareigojimus galima nustatyti tik tais atvejais, kai jie yra būtini kiekvienos valstybės narės aiškiai apibrėžtiems bendrojo intereso tikslams pasiekti; jie turi būti proporcingi ir skaidrūs.

2. Ne vėliau kaip 2019 m. gruodžio 21 d., o po to – kas penkerius metus, valstybės narės peržiūri 1 dalyje nurodytus įpareigojimus, išskyrus atvejus, kai valstybės narės atliko tokią peržiūrą per praėjusius ketverius metus.

3. Nei šio straipsnio 1 dalis, nei 59 straipsnio 2 dalis nedaro poveikio valstybių narių teisei nustatyti atitinkamą atlygį, jei toks yra, už priemones, kurių imtasi pagal šį straipsnį, kartu užtikrinant, kad panašiomis aplinkybėmis kiti elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjai nebūtų diskriminuojami. Jei atlygis yra numatytas, valstybės narės užtikrina, kad įpareigojimas atlyginti būtų aiškiai nustatytas nacionalinėje teisėje, įskaitant, kai aktualu, tokio atlygio apskaičiavimo kriterijus. Valstybės narės taip pat užtikrina, kad jis būtų taikomas proporcingai ir skaidriai.