17 straipsnis. Reguliavimo paskatos

1. Jeigu nacionalinių reguliavimo institucijų kompetencijai priskiriamo bendro intereso projekto rengėjas patiria didesnę su projekto rengimu, objekto statyba, eksploatavimu ar priežiūra susijusią riziką, palyginti su panašiam infrastruktūros projektui paprastai būdinga rizika, valstybės narės ir nacionalinės reguliavimo institucijos gali suteikti tam projektui atitinkamų paskatų pagal Reglamento (EB) Nr. 715/2009 13 straipsnį, Reglamento (ES) 2019/943 18 straipsnio 1 dalį bei 3–6 dalis, Direktyvos 2009/73/EB 41 straipsnio 8 dalį ir Direktyvos (ES) 2019/944 58 straipsnio f punktą.

Pirma pastraipa netaikoma, jei bendro intereso projektui:

a) leista netaikyti Direktyvos 2009/73/EB 32, 33 bei 34 straipsnių ir 41 straipsnio 6, 8 bei 10 dalių pagal tos direktyvos 36 straipsnį;

b) leista netaikyti Reglamento (ES) 2019/943 19 straipsnio 2 ir 3 dalių arba Direktyvos (ES) 2019/944 6 straipsnio, 59 straipsnio 7 dalies ir 60 straipsnio 1 dalies pagal Reglamento (ES) 2019/943 63 straipsnį;

c) suteikta išimtis pagal Direktyvos 2009/73/EB 36 straipsnį;

d) suteikta išimtis pagal Reglamento (EB) Nr. 714/2009 17 straipsnį.

2. Jei priimamas sprendimas suteikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytas paskatas, nacionalinės reguliavimo institucijos atsižvelgia į sąnaudų ir naudos analizės, atitinkančios pagal 11 straipsnį parengtą metodiką, rezultatus ir visų pirma į regioniniu ar visos Sąjungos mastu projekto daromą teigiamą išorinį poveikį. Nacionalinės reguliavimo institucijos toliau analizuoja projekto rengėjų patiriamą konkrečią riziką, rizikos mažinimo priemones, kurių imtasi, ir to pobūdžio rizikos priežastis, atsižvelgdamos į projekto daromą grynąjį teigiamą poveikį, palyginti su žemesnio lygio rizikos alternatyva. Nagrinėtinai rizikai visų pirma priskiriama rizika, susijusi su naujomis jūros ir sausumos perdavimo technologijomis, nepakankamu sąnaudų padengimu ir plėtra.

3. Priimant sprendimą suteikti paskatas atsižvelgiama į specifinį patiriamos rizikos pobūdį ir juo gali būti teikiamos paskatos, apimančios, inter alia, vieną ar daugiau iš šių priemonių:

a) išankstinės perspektyvos investicijų taisykles;

b) prieš perduodant eksploatuoti projekto objektą patirtų faktinių sąnaudų pripažinimo taisykles;

c) į projektą investuoto kapitalo papildomos grąžos užtikrinimo taisykles;

d) bet kokią kitą reikalinga ir tinkama laikomą priemonę.

4. Ne vėliau kaip 2023 m. sausio 24 d. kiekviena nacionalinė reguliavimo institucija pateikia Agentūrai savo metodiką ir kriterijus, taikomus vertinant investicijas į energetikos infrastruktūros projektus ir didesnę su tais projektais susijusią riziką, atnaujintus atsižvelgiant į naujausius teisės aktų, politikos, technologinius ir rinkos pokyčius. Pagal tokią metodiką ir kriterijus taip pat neabejotinai atsižvelgiama į konkrečią riziką, susijusią su jūriniais tinklais, skirtais atsinaujinančiųjų išteklių energijai, nurodytais II priedo 1 punkto f papunktyje, ir su projektais, kurių kapitalo išlaidos yra mažos, tačiau eksploatavimo išlaidos yra didelės.

5. Ne vėliau kaip 2023 m. birželio 24 d. Agentūra, tinkamai atsižvelgdama į informaciją, gautą pagal šio straipsnio 4 dalį, sudaro palankesnes sąlygas dalytis gerosios patirties pavyzdžiais ir teikia rekomendacijas pagal Reglamento (ES) 2019/942 6 straipsnio 2 dalį dėl abiejų šių klausimų:

a) 1 dalyje nurodytų paskatų, remdamasi nacionalinių reguliavimo institucijų gerosios patirties lyginamąja analize;

b) bendros metodikos, skirtos vertinti patiriamą didesnę riziką, susijusią su investicijomis į energetikos infrastruktūros projektus.

6. Ne vėliau kaip 2023 m. rugsėjo 24 d. kiekviena nacionalinė reguliavimo institucija paskelbia savo metodiką ir kriterijus, naudojamus vertinant investicijas į energetikos infrastruktūros projektus ir su jais susijusią didesnę riziką.

7. Jei 5 ir 6 dalyse nurodytų priemonių nepakanka, kad būtų užtikrintas bendro intereso projektų įgyvendinimas tinkamu laiku, Komisija gali paskelbti šiame straipsnyje nustatytų paskatų teikimo gaires.