3 straipsnis. Įstatymo taikymo sritis
VKĮ 3 str. · Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnis
1. Šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims.
2. Šis įstatymas netaikomas:
1) kredito sutartims, kurių įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise;
2) kredito sutartims, kurių paskirtis – įgyti arba išlaikyti teisę į žemės arba kito esamo ar projektuojamo nekilnojamojo turto nuosavybę, išskyrus atvejus, kai vartojimo kredito sutarties sudarymo paskirtis yra esamo gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto atnaujinimas (modernizacija) ar jo vertės padidinimas;
3) kredito sutartims, kai bendra suteikiamo kredito suma yra didesnė negu 75 000 eurų, išskyrus kredito sutartis, kurių įvykdymas neužtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise ir kurių paskirtis yra gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto atnaujinimas (modernizacija) ar jo vertės padidinimas. Šis įstatymas visais atvejais netaikomas kredito sutartims, kurios sudaromos pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą;
4) nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto;
5) kredito sutartims, pagal kurias darbdavys, kai kreditavimas yra jo antrinė veikla, suteikia darbuotojams kreditą be palūkanų arba už mažesnę negu rinkoje vyraujanti bendros vartojimo kredito kainos metinę normą ir kurios paprastai nėra siūlomos visuomenei;
6) kredito sutartims, kurios sudaromos su finansų maklerio įmonėmis arba kredito įstaigomis siekiant leisti investuotojui įvykdyti sandorį, susijusį su viena ar daugiau Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme nurodytų finansinių priemonių, jei kreditą suteikianti finansų maklerio įmonė arba kredito įstaiga dalyvauja tokiame sandoryje;
7) kredito sutartims, kurios yra sudarytos pagal susitarimą, pasiektą teisme arba viešojo administravimo institucijoje;
8) kredito sutartims, kurios yra susijusios su nemokamai atidėtu esamos skolos mokėjimu;
9) kredito sutartims, pagal kurias reikalaujama, kad kredito gavėjas savo skolinių įsipareigojimų vykdymą užtikrintų daikto įkeitimu, perduodant jį kredito davėjui, ir kredito gavėjo atsakomybė būtų ribojama tik įkeistu daiktu;
10) kredito sutartims, pagal kurias teisės aktų nustatytais atvejais, kai siekiama bendro intereso, tam tikrai ribotai visuomenės daliai suteikiamas kreditas taikant mažesnę negu rinkoje vyraujanti palūkanų normą arba visai nemokant palūkanų, arba kitomis sąlygomis, kurios būtų palankesnės kredito gavėjui negu rinkoje vyraujančios sąlygos, ir taikant ne didesnę negu rinkoje vyraujanti palūkanų normą;
11) sąskaitos kreditavimo sutartims, kai kreditas turi būti grąžinamas per vieną mėnesį;
12) kredito sutartims, pagal kurias kredito davėjas, kurio pagrindinė veikla nėra finansinių paslaugų teikimas, suteikia kredito gavėjui kreditą be palūkanų ir kitų mokesčių, skirtą finansuoti prekėms, kurios yra būtinos norint naudotis kredito davėjo teikiamomis paslaugomis.
3. Sudarant sąskaitos kreditavimo sutartis, kai vartojimo kreditas turi būti grąžinamas vartojimo kredito davėjui pareikalavus arba per tris mėnesius, taikomi tik šio įstatymo 1, 2, 3 straipsniai, 4 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktai, 6, 7, 8, 9, 10 straipsniai, 11 straipsnio 1, 5, 6 ir 8 dalys, 13, 16, 21–38 straipsniai ir priežiūros institucijos nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinės normos apskaičiavimo tvarka.
4. Vartojimo kredito sutartims, pagal kurias suteikiama teisė viršyti vartojimo kreditą, taikomi tik šio įstatymo 1, 2, 3, 10 straipsniai, 11 straipsnio 8 dalis, 18, 21, 22, 26–38 straipsniai.
5. Vartojimo kredito sutartims taikomi tik šio įstatymo 1, 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10 straipsniai, 11 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1–8, 11 punktai, 5 ir 8 dalys, 12, 14, 17–38 straipsniai ir priežiūros institucijos nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinės normos apskaičiavimo tvarka, kai jas sudaro asmuo, kuris:
1) įsteigtas siekiant jo narių tarpusavio naudos;
2) siekia pelno tik savo nariams;
3) siekia teisės aktuose nustatyto socialinio tikslo;
4) gauna ir valdo tik savo narių santaupas ir tik jiems teikia kreditus;
5) suteikdamas kreditą, taiko mažesnę negu rinkoje vyraujanti bendros vartojimo kredito kainos metinę normą arba normą, kurios viršutinė riba nustatyta teisės aktuose;
6) kurio nariai gali būti tik asmenys, gyvenantys arba dirbantys tam tikroje teritorijoje, arba konkretaus darbdavio darbuotojai ir į pensiją išėję darbuotojai, arba asmenys, atitinkantys teisės aktuose nustatytus reikalavimus, įrodančius narių tarpusavio ryšių buvimą.
6. Vartojimo kredito sutartims, kuriose numatoma galimybė vartojimo kredito davėjui, paskolos davėjui ir vartojimo kredito gavėjui susitarti dėl atidėto mokėjimo arba keisti kredito grąžinimo metodą, kai vartojimo kredito gavėjas jau nevykdo savo įsipareigojimų pagal pradinę vartojimo kredito sutartį, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytas sutartis, taikomi tik šio įstatymo 1, 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10 straipsniai, 11 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1–9, 11, 17 punktai, 5 ir 8 dalys, 12, 14, 17, 18–38 straipsniai ir priežiūros institucijos nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinės normos apskaičiavimo tvarka, jeigu:
1) tikėtina, kad toks susitarimas padės išvengti skolų išieškojimo dėl įsipareigojimų nevykdymo;
2) tokiu susitarimu vartojimo kredito gavėjui nebūtų nustatytos blogesnės sąlygos, negu tos, kurios nustatytos pradinėje vartojimo kredito sutartyje.
Nuo 2026-11-20 bus taip
Jau priimtas, bet dar neįsigaliojęs tekstas (Seimo kanceliarijos suvestinė redakcija nuo 2026-11-20).
1. Šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims.
2. Šis įstatymas netaikomas:
1) kredito sutartims, kurių įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise;
2) kredito sutartims, kurių paskirtis – įgyti arba išlaikyti teisę į žemės arba kito esamo ar projektuojamo nekilnojamojo turto, įskaitant komerciniais, verslo ar profesijos tikslais naudojamas patalpas, nuosavybę, išskyrus atvejus, kai vartojimo kredito sutarties sudarymo paskirtis yra esamo gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto atnaujinimas (modernizacija);
3) kredito sutartims, kai bendra suteikiamo kredito suma yra didesnė negu 100 000 eurų, išskyrus kredito sutartis, kurių įvykdymas neužtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise, kai bendra kredito suma yra didesnė negu 100 000 eurų, ir kurių paskirtis yra gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto atnaujinimas (modernizacija). Šis įstatymas visais atvejais netaikomas kredito sutartims, kurios sudaromos pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą;
4) nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga arba teisė pasirinkti įsigyti sutarties objekto;
5) kredito sutartims, pagal kurias darbdavys, kai kreditavimas yra jo antrinė veikla, suteikia darbuotojams kreditą be palūkanų arba už mažesnę negu rinkoje vyraujančią bendros vartojimo kredito kainos metinę normą ir kurios nėra siūlomos visuomenei;
6) kredito sutartims, kurios sudaromos su finansų maklerio įmonėmis arba kredito įstaigomis siekiant leisti investuotojui įvykdyti sandorį, susijusį su viena ar daugiau Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme nurodytų finansinių priemonių, jeigu kreditą suteikianti finansų maklerio įmonė arba kredito įstaiga dalyvauja tokiame sandoryje;
7) kredito sutartims, kurios yra sudarytos pagal susitarimą, pasiektą teisme arba viešojo administravimo subjekto;
8) kredito sutartims, kurios yra susijusios su nemokamai atidėtu esamos skolos mokėjimu;
9) kredito sutartims, pagal kurias reikalaujama, kad vartojimo kredito gavėjas savo skolinių įsipareigojimų vykdymą užtikrintų daikto įkeitimu, perduodamas šį daiktą vartojimo kredito davėjui, ir vartojimo kredito gavėjo atsakomybė būtų ribojama tik įkeistu daiktu;
10) kredito sutartims, pagal kurias teisės aktų nustatytais atvejais, kai siekiama bendro intereso, tam tikrai ribotai visuomenės daliai suteikiamas kreditas taikant mažesnę negu rinkoje vyraujančią vartojimo kredito palūkanų normą arba visai nemokant palūkanų, arba kitomis sąlygomis, kurios būtų palankesnės kredito gavėjui negu rinkoje vyraujančios sąlygos;
11) atidėtiems įmokų mokėjimams, jeigu tenkinamos visos šios sąlygos:
a) prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas skiria laiko vartojimo kredito gavėjui sumokėti už paties pristatytas prekes ar suteiktas paslaugas, kai trečioji šalis – vartojimo kredito davėjas ar paskolos davėjas – nesuteikia vartojimo kredito;
b) pristatytų prekių ar suteiktų paslaugų kainai netaikomos palūkanos ir kitos išlaidos, išskyrus šio įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje nustatytas netesybas, taikomas vartojimo kredito gavėjui už pavėluotus mokėjimus, ir
c) mokėjimas turi būti visiškai įvykdomas ne vėliau kaip per 50 dienų nuo prekės pristatymo ar paslaugos suteikimo dienos;
12) atidėtiems įmokų mokėjimams, kuriuos siūlo prekių tiekėjai ar paslaugų teikėjai, kurie nėra labai mažos, mažos ir vidutinės įmonės, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, kai jie siūlo informacinės visuomenės paslaugas, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatyme, apimančias nuotolinių sutarčių, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.2288 straipsnio 1 dalyje, sudarymą. Šiuo atveju įstatymas netaikomas tik tais atvejais, kai tenkinamos šios sąlygos:
a) trečioji šalis – vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas – nesiūlo vartojimo kredito prekėms ar paslaugoms finansuoti ir jo neperka;
b) mokėjimas turi būti visiškai įvykdomas ne vėliau kaip per 14 dienų nuo prekės pristatymo ar paslaugos suteikimo dienos;
c) pristatytų prekių ar suteiktų paslaugų kainai netaikomos palūkanos ir kitos išlaidos, išskyrus šio įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje nustatytas netesybas, taikomas vartojimo kredito gavėjui už pavėluotus mokėjimus.
3. Vartojimo kredito sutartims, pagal kurias suteikiama teisė viršyti vartojimo kreditą, taikomi tik šio įstatymo 1–3, 15, 17 straipsniai, 19 straipsnio 8 dalis, 21, 23, 24, 29, 30–32, 34, 39–41, 56–62 straipsniai.
4. Vartojimo kredito sutartims taikomi tik šio įstatymo 1–3, 5, 8, 9, 17, 18 straipsniai, 19 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1–8 ir 12 punktai, 6 ir 8 dalys, 20, 21, 23, 24 ir 28–62 straipsniai ir priežiūros institucijos nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinės normos apskaičiavimo tvarka, kai šias sutartis sudaro asmuo, kuris atitinka visas šias sąlygas:
1) įsteigtas siekiant jo narių tarpusavio naudos;
2) siekia pelno tik savo nariams;
3) siekia teisės aktuose nustatyto socialinio tikslo;
4) gauna ir valdo tik savo narių santaupas ir tik jiems teikia kreditus;
5) suteikdamas kreditą, taiko mažesnę negu rinkoje vyraujančią bendros vartojimo kredito kainos metinę normą arba normą, kurios viršutinė riba nustatyta teisės aktuose;
6) jo nariai gali būti tik asmenys, gyvenantys arba dirbantys tam tikroje teritorijoje, arba konkretaus darbdavio darbuotojai ir į pensiją išėję darbuotojai, arba asmenys, atitinkantys teisės aktuose nustatytus reikalavimus, įrodančius narių tarpusavio ryšių buvimą.
5. Vartojimo kredito sutartims, kuriose numatoma galimybė vartojimo kredito davėjui, paskolos davėjui ir vartojimo kredito gavėjui susitarti dėl atidėto įmokų mokėjimo arba keisti kredito grąžinimo metodą, kai vartojimo kredito gavėjas jau nevykdo savo įsipareigojimų arba, tikėtina, kad jų neįvykdys, pagal pradinę vartojimo kredito sutartį, taikomi tik šio įstatymo 1–3, 5, 8, 9, 17, 18 straipsniai, 19 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1–8 ir 12 punktai, 6 ir 8 dalys, 20, 21, 23, 24 ir 28–62 straipsniai ir priežiūros institucijos nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinės normos apskaičiavimo tvarka, jeigu:
1) tikėtina, kad toks susitarimas padėtų išvengti skolų išieškojimo dėl įsipareigojimų nevykdymo;
2) tokiu susitarimu vartojimo kredito gavėjui nebūtų nustatytos blogesnės sąlygos, negu tos, kurios nustatytos pradinėje vartojimo kredito sutartyje.
Kas keičiasi (3)
pakeista: 2) kredito sutartims, kurių paskirtis – įgyti arba išlaikyti teisę į žemės arba kito esamo ar projektuojamo nekilnojamojo turto turto, įskaitant komerciniais, verslo ar profesijos tikslais naudojamas patalpas, nuosavybę, išskyrus atvejus, kai vartojimo kredito sutarties sudarymo paskirtis yra esamo gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto atnaujinimas (modernizacija) ar jo vertės padidinimas; (modernizacija); 3) kredito sutartims, kai bendra suteikiamo kredito suma yra didesnė negu 75 100 000 eurų, išskyrus kredito sutartis, kurių įvykdymas neužtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise teise, kai bendra kredito suma yra didesnė negu 100 000 eurų, ir kurių paskirtis yra gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto atnaujinimas (modernizacija) ar jo vertės padidinimas. (modernizacija). Šis įstatymas visais atvejais netaikomas kredito sutartims, kurios sudaromos pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą; 4) nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga arba teisė pasirinkti įsigyti sutarties objekto; 5) kredito sutartims, pagal kurias darbdavys, kai kreditavimas yra jo antrinė veikla, suteikia darbuotojams kreditą be palūkanų arba už mažesnę negu rinkoje vyraujanti vyraujančią bendros vartojimo kredito kainos metinę normą ir kurios paprastai nėra siūlomos visuomenei; 6) kredito sutartims, kurios sudaromos su finansų maklerio įmonėmis arba kredito įstaigomis siekiant leisti investuotojui įvykdyti sandorį, susijusį su viena ar daugiau Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme nurodytų finansinių priemonių, jei jeigu kreditą suteikianti finansų maklerio įmonė arba kredito įstaiga dalyvauja tokiame sandoryje; 7) kredito sutartims, kurios yra sudarytos pagal susitarimą, pasiektą teisme arba viešojo administravimo institucijoje; subjekto;
pakeista: 9) kredito sutartims, pagal kurias reikalaujama, kad vartojimo kredito gavėjas savo skolinių įsipareigojimų vykdymą užtikrintų daikto įkeitimu, perduodant jį perduodamas šį daiktą vartojimo kredito davėjui, ir vartojimo kredito gavėjo atsakomybė būtų ribojama tik įkeistu daiktu; 10) kredito sutartims, pagal kurias teisės aktų nustatytais atvejais, kai siekiama bendro intereso, tam tikrai ribotai visuomenės daliai suteikiamas kreditas taikant mažesnę negu rinkoje vyraujanti vyraujančią vartojimo kredito palūkanų normą arba visai nemokant palūkanų, arba kitomis sąlygomis, kurios būtų palankesnės kredito gavėjui negu rinkoje vyraujančios sąlygos, sąlygos; 11) atidėtiems įmokų mokėjimams, jeigu tenkinamos visos šios sąlygos: a) prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas skiria laiko vartojimo kredito gavėjui sumokėti už paties pristatytas prekes ar suteiktas paslaugas, kai trečioji šalis – vartojimo kredito davėjas ar paskolos davėjas – nesuteikia vartojimo kredito; b) pristatytų prekių ar suteiktų paslaugų kainai netaikomos palūkanos ir taikant ne didesnę negu rinkoje vyraujanti palūkanų normą; 11) sąskaitos kreditavimo sutartims, kai kreditas kitos išlaidos, išskyrus šio įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje nustatytas netesybas, taikomas vartojimo kredito gavėjui už pavėluotus mokėjimus, ir c) mokėjimas turi būti grąžinamas visiškai įvykdomas ne vėliau kaip per vieną mėnesį; 50 dienų nuo prekės pristatymo ar paslaugos suteikimo dienos; 12) atidėtiems įmokų mokėjimams, kuriuos siūlo prekių tiekėjai ar paslaugų teikėjai, kurie nėra labai mažos, mažos ir vidutinės įmonės, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, kai jie siūlo informacinės visuomenės paslaugas, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatyme, apimančias nuotolinių sutarčių, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.2288 straipsnio 1 dalyje, sudarymą. Šiuo atveju įstatymas netaikomas tik tais atvejais, kai tenkinamos šios sąlygos: a) trečioji šalis – vartojimo kredito sutartims, pagal kurias davėjas arba paskolos davėjas – nesiūlo vartojimo kredito davėjas, kurio pagrindinė veikla nėra finansinių prekėms ar paslaugoms finansuoti ir jo neperka; b) mokėjimas turi būti visiškai įvykdomas ne vėliau kaip per 14 dienų nuo prekės pristatymo ar paslaugos suteikimo dienos; c) pristatytų prekių ar suteiktų paslaugų teikimas, suteikia kainai netaikomos palūkanos ir kitos išlaidos, išskyrus šio įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje nustatytas netesybas, taikomas vartojimo kredito gavėjui kreditą be palūkanų ir kitų mokesčių, skirtą finansuoti prekėms, kurios yra būtinos norint naudotis kredito davėjo teikiamomis paslaugomis. už pavėluotus mokėjimus. 3. Sudarant sąskaitos kreditavimo sutartis, kai vartojimo kreditas turi būti grąžinamas vartojimo kredito davėjui pareikalavus arba per tris mėnesius, taikomi tik šio įstatymo 1, 2, 3 straipsniai, 4 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktai, 6, 7, 8, 9, 10 straipsniai, 11 straipsnio 1, 5, 6 ir 8 dalys, 13, 16, 21–38 straipsniai ir priežiūros institucijos nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinės normos apskaičiavimo tvarka. 4. Vartojimo kredito sutartims, pagal kurias suteikiama teisė viršyti vartojimo kreditą, taikomi tik šio įstatymo 1, 2, 3, 10 1–3, 15, 17 straipsniai, 11 19 straipsnio 8 dalis, 18, 21, 22, 26–38 23, 24, 29, 30–32, 34, 39–41, 56–62 straipsniai. 5. 4. Vartojimo kredito sutartims taikomi tik šio įstatymo 1, 2, 3, 4, 6, 7, 1–3, 5, 8, 9, 10 17, 18 straipsniai, 11 19 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1–8, 11 1–8 ir 12 punktai, 5 6 ir 8 dalys, 12, 14, 17–38 20, 21, 23, 24 ir 28–62 straipsniai ir priežiūros institucijos nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinės normos apskaičiavimo tvarka, kai jas šias sutartis sudaro asmuo, kuris: kuris atitinka visas šias sąlygas:
pakeista: 5) suteikdamas kreditą, taiko mažesnę negu rinkoje vyraujanti vyraujančią bendros vartojimo kredito kainos metinę normą arba normą, kurios viršutinė riba nustatyta teisės aktuose; 6) kurio jo nariai gali būti tik asmenys, gyvenantys arba dirbantys tam tikroje teritorijoje, arba konkretaus darbdavio darbuotojai ir į pensiją išėję darbuotojai, arba asmenys, atitinkantys teisės aktuose nustatytus reikalavimus, įrodančius narių tarpusavio ryšių buvimą. 6. 5. Vartojimo kredito sutartims, kuriose numatoma galimybė vartojimo kredito davėjui, paskolos davėjui ir vartojimo kredito gavėjui susitarti dėl atidėto įmokų mokėjimo arba keisti kredito grąžinimo metodą, kai vartojimo kredito gavėjas jau nevykdo savo įsipareigojimų arba, tikėtina, kad jų neįvykdys, pagal pradinę vartojimo kredito sutartį, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytas sutartis, taikomi tik šio įstatymo 1, 2, 3, 4, 6, 7, 1–3, 5, 8, 9, 10 17, 18 straipsniai, 11 19 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1–9, 11, 17 1–8 ir 12 punktai, 5 6 ir 8 dalys, 12, 14, 17, 18–38 20, 21, 23, 24 ir 28–62 straipsniai ir priežiūros institucijos nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinės normos apskaičiavimo tvarka, jeigu: 1) tikėtina, kad toks susitarimas padės padėtų išvengti skolų išieškojimo dėl įsipareigojimų nevykdymo;
Kitos šio straipsnio redakcijos šiame tekste (1)
Redakcija
1. Šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims.
2. Šis įstatymas netaikomas:
1) kredito sutartims, kurių įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise;
2) kredito sutartims, kurių paskirtis – įgyti arba išlaikyti teisę į žemės arba kito esamo ar projektuojamo nekilnojamojo turto, įskaitant komerciniais, verslo ar profesijos tikslais naudojamas patalpas, nuosavybę, išskyrus atvejus, kai vartojimo kredito sutarties sudarymo paskirtis yra esamo gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto atnaujinimas (modernizacija);
3) kredito sutartims, kai bendra suteikiamo kredito suma yra didesnė negu 100 000 eurų, išskyrus kredito sutartis, kurių įvykdymas neužtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise, kai bendra kredito suma yra didesnė negu 100 000 eurų, ir kurių paskirtis yra gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto atnaujinimas (modernizacija). Šis įstatymas visais atvejais netaikomas kredito sutartims, kurios sudaromos pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą;
4) nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga arba teisė pasirinkti įsigyti sutarties objekto;
5) kredito sutartims, pagal kurias darbdavys, kai kreditavimas yra jo antrinė veikla, suteikia darbuotojams kreditą be palūkanų arba už mažesnę negu rinkoje vyraujančią bendros vartojimo kredito kainos metinę normą ir kurios nėra siūlomos visuomenei;
6) kredito sutartims, kurios sudaromos su finansų maklerio įmonėmis arba kredito įstaigomis siekiant leisti investuotojui įvykdyti sandorį, susijusį su viena ar daugiau Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme nurodytų finansinių priemonių, jeigu kreditą suteikianti finansų maklerio įmonė arba kredito įstaiga dalyvauja tokiame sandoryje;
7) kredito sutartims, kurios yra sudarytos pagal susitarimą, pasiektą teisme arba viešojo administravimo subjekto;
8) kredito sutartims, kurios yra susijusios su nemokamai atidėtu esamos skolos mokėjimu;
9) kredito sutartims, pagal kurias reikalaujama, kad vartojimo kredito gavėjas savo skolinių įsipareigojimų vykdymą užtikrintų daikto įkeitimu, perduodamas šį daiktą vartojimo kredito davėjui, ir vartojimo kredito gavėjo atsakomybė būtų ribojama tik įkeistu daiktu;
10) kredito sutartims, pagal kurias teisės aktų nustatytais atvejais, kai siekiama bendro intereso, tam tikrai ribotai visuomenės daliai suteikiamas kreditas taikant mažesnę negu rinkoje vyraujančią vartojimo kredito palūkanų normą arba visai nemokant palūkanų, arba kitomis sąlygomis, kurios būtų palankesnės kredito gavėjui negu rinkoje vyraujančios sąlygos;
11) atidėtiems įmokų mokėjimams, jeigu tenkinamos visos šios sąlygos:
a) prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas skiria laiko vartojimo kredito gavėjui sumokėti už paties pristatytas prekes ar suteiktas paslaugas, kai trečioji šalis – vartojimo kredito davėjas ar paskolos davėjas – nesuteikia vartojimo kredito;
b) pristatytų prekių ar suteiktų paslaugų kainai netaikomos palūkanos ir kitos išlaidos, išskyrus šio įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje nustatytas netesybas, taikomas vartojimo kredito gavėjui už pavėluotus mokėjimus, ir
c) mokėjimas turi būti visiškai įvykdomas ne vėliau kaip per 50 dienų nuo prekės pristatymo ar paslaugos suteikimo dienos;
12) atidėtiems įmokų mokėjimams, kuriuos siūlo prekių tiekėjai ar paslaugų teikėjai, kurie nėra labai mažos, mažos ir vidutinės įmonės, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, kai jie siūlo informacinės visuomenės paslaugas, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatyme, apimančias nuotolinių sutarčių, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.2288 straipsnio 1 dalyje, sudarymą. Šiuo atveju įstatymas netaikomas tik tais atvejais, kai tenkinamos šios sąlygos:
a) trečioji šalis – vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas – nesiūlo vartojimo kredito prekėms ar paslaugoms finansuoti ir jo neperka;
b) mokėjimas turi būti visiškai įvykdomas ne vėliau kaip per 14 dienų nuo prekės pristatymo ar paslaugos suteikimo dienos;
c) pristatytų prekių ar suteiktų paslaugų kainai netaikomos palūkanos ir kitos išlaidos, išskyrus šio įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje nustatytas netesybas, taikomas vartojimo kredito gavėjui už pavėluotus mokėjimus.
3. Vartojimo kredito sutartims, pagal kurias suteikiama teisė viršyti vartojimo kreditą, taikomi tik šio įstatymo 1–3, 15, 17 straipsniai, 19 straipsnio 8 dalis, 21, 23, 24, 29, 30–32, 34, 39–41, 56–62 straipsniai.
4. Vartojimo kredito sutartims taikomi tik šio įstatymo 1–3, 5, 8, 9, 17, 18 straipsniai, 19 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1–8 ir 12 punktai, 6 ir 8 dalys, 20, 21, 23, 24 ir 28–62 straipsniai ir priežiūros institucijos nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinės normos apskaičiavimo tvarka, kai šias sutartis sudaro asmuo, kuris atitinka visas šias sąlygas:
1) įsteigtas siekiant jo narių tarpusavio naudos;
2) siekia pelno tik savo nariams;
3) siekia teisės aktuose nustatyto socialinio tikslo;
4) gauna ir valdo tik savo narių santaupas ir tik jiems teikia kreditus;
5) suteikdamas kreditą, taiko mažesnę negu rinkoje vyraujančią bendros vartojimo kredito kainos metinę normą arba normą, kurios viršutinė riba nustatyta teisės aktuose;
6) jo nariai gali būti tik asmenys, gyvenantys arba dirbantys tam tikroje teritorijoje, arba konkretaus darbdavio darbuotojai ir į pensiją išėję darbuotojai, arba asmenys, atitinkantys teisės aktuose nustatytus reikalavimus, įrodančius narių tarpusavio ryšių buvimą.
5. Vartojimo kredito sutartims, kuriose numatoma galimybė vartojimo kredito davėjui, paskolos davėjui ir vartojimo kredito gavėjui susitarti dėl atidėto įmokų mokėjimo arba keisti kredito grąžinimo metodą, kai vartojimo kredito gavėjas jau nevykdo savo įsipareigojimų arba, tikėtina, kad jų neįvykdys, pagal pradinę vartojimo kredito sutartį, taikomi tik šio įstatymo 1–3, 5, 8, 9, 17, 18 straipsniai, 19 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1–8 ir 12 punktai, 6 ir 8 dalys, 20, 21, 23, 24 ir 28–62 straipsniai ir priežiūros institucijos nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinės normos apskaičiavimo tvarka, jeigu:
1) tikėtina, kad toks susitarimas padėtų išvengti skolų išieškojimo dėl įsipareigojimų nevykdymo;
2) tokiu susitarimu vartojimo kredito gavėjui nebūtų nustatytos blogesnės sąlygos, negu tos, kurios nustatytos pradinėje vartojimo kredito sutartyje.