5 straipsnis. Valstybių narių įnašo nustatymas atsinaujinančiųjų išteklių energijos srityje

1. Savo įnaše, kurį 2030 m. ir paskutiniais vėlesnių nacionalinių planų laikotarpių metais sudarys iš atsinaujinančiųjų išteklių gauta bendrojo galutinio energijos suvartojimo procentinė dalis, pagal 4 straipsnio a punkto 2 papunktį, kiekviena valstybė narė atsižvelgia į:

a) priemones, numatytas Direktyvoje (ES) 2018/2001;

b) priemones, priimtas norint pasiekti energijos vartojimo efektyvumo tikslą, patvirtintą pagal Direktyvą 2012/27/ES;

c) visas kitas esamas atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimo skatinimo priemones valstybėje narėje ir, kai taikytina, Sąjungos lygmeniu;

d) nacionalinį privalomą 2020 m. tikslą užtikrinti, kad tam tikrą bendrojo galutinio energijos suvartojimo procentinę dalį sudarytų atsinaujinančiųjų išteklių energija, kaip nustatyta Direktyvos (ES) 2018/2001 I priede;

e) visas svarbias aplinkybes, turinčias įtakos atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtrai, tokias kaip:

i) tolygus plėtros pasiskirstymas Sąjungoje,

ii) ekonominės sąlygos ir potencialas, įskaitant BVP vienam gyventojui,

iii) ekonomiškai efektyvios atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtros galimybės,

iv) geografinės, aplinkos ir gamtinės kliūtys, įskaitant nesujungtų zonų ir regionų kliūtis,

v) valstybių narių sujungimo elektros energijos linijomis mastas,

vi) kitos svarbios aplinkybės, visų pirma ankstyvosios pastangos.

Pagal pirmos pastraipos e punktą kiekviena valstybė narė gali savo integruotame nacionaliniame energetikos ir klimato srities veiksmų plane nurodyti, į kokias svarbias aplinkybes, turinčias įtakos atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtrai, ji atsižvelgė.

2. Valstybės narės kolektyviai užtikrina, kad, sudėjus jų įnašus, būtų pasiektas bent jau Sąjungos 2030 m. privalomo atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslo lygis, nustatytas Direktyvos (ES) 2018/2001 3 straipsnio 1 dalyje.