20 straipsnis. Teisė į išmanųjį gamtinių dujų skaitiklį

1. Jei, atlikus 17 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąnaudų ir naudos vertinimą, išmaniųjų apskaitos sistemų diegimas įvertintas neigiamai ir jei jos nėra sistemingai diegiamos, valstybės narės užtikrina, kad vartotojai, pateikę prašymą, turėtų teisę, padengdami susijusias išlaidas, į tai, kad sąžiningomis, pagrįstomis ir ekonomiškai efektyviomis sąlygomis jiems būtų įrengtas arba, kai taikytina, patobulintas išmanusis skaitiklis, kuris:

a) jei techniškai įmanoma, turėtų 19 straipsnyje nurodytas funkcijas arba minimalų funkcijų rinkinį, kurį laikydamosi II priedo valstybės narės turi nustatyti ir paskelbti nacionaliniu lygmeniu;

b) būtų sąveikus, o apskaitos infrastruktūra pageidaujant galėtų būti sujungta su vartotojų energijos valdymo sistemomis.

2. Jei pagal 1 dalį vartotojas pateikia prašymą dėl išmaniojo skaitiklio įrengimo, valstybės narės arba, jei taip numato valstybės narės, paskirtosios kompetentingos institucijos:

a) užtikrina, kad įrengti išmanųjį skaitiklį prašančiam vartotojui pateiktame pasiūlyme būtų nedviprasmiškai nurodyta ir aiškiai aprašyta:

i) įmanomos išmaniojo skaitiklio funkcijos ir sąveikumas, taip pat paslaugos, kurios gali būti teikiamos, ir tuo momentu realiai pasiekiama išmaniojo skaitiklio nauda;

ii) visos vartotojui tenkančios susijusios sąnaudos;

b) užtikrina, kad išmanusis skaitiklis būtų įrengtas per pagrįstą laikotarpį ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per keturis mėnesius nuo vartotojo prašymo;

c) reguliariai ir bet kuriuo atveju ne rečiau kaip kas dvejus metus peržiūri ir viešai paskelbia susijusias sąnaudas, taip pat seka jų raidą, kurią lemia technologinė plėtra ir galimi apskaitos sistemos atnaujinimai.