5 straipsnis. Minimaliųjų energinio naudingumo reikalavimų nustatymas

1. Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad minimalieji pastatų ar pastato vienetų energinio naudingumo reikalavimai būtų nustatyti stengiantis pasiekti bent kaštų atžvilgiu optimalius lygius ir, kai aktualu, atitikti griežtesnes pamatines vertes, pvz., energijos beveik nevartojančių pastatų reikalavimus ir visai netaršių pastatų reikalavimus. Energinis naudingumas apskaičiuojamas pagal 4 straipsnyje nurodytą metodiką. Kaštų atžvilgiu optimalūs lygiai apskaičiuojami pagal 6 straipsnyje nurodytus lyginamosios metodikos principus.

Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad pastato dalims, kurios priklauso pastato apvalkalui ir kurių pakeitimas ar modernizavimas daro didelį poveikį pastato apvalkalo energiniam naudingumui, būtų nustatyti minimalieji energinio naudingumo reikalavimai, stengiantis pasiekti bent kaštų atžvilgiu optimalius lygius. Valstybės narės reikalavimus pastato dalims gali nustatyti tokio lygio, kad būtų lengviau efektyviai įrengti žemos temperatūros šildymo sistemas renovuotuose pastatuose.

Valstybės narės gali nustatyti skirtingus reikalavimus naujiems ir esamiems pastatams, taip pat įvairių kategorijų pastatams.

Tuose reikalavimuose atsižvelgiama į optimalią patalpų aplinkos kokybę siekiant išvengti galimų neigiamų pasekmių, kaip antai netinkamo vėdinimo, taip pat į vietos sąlygas ir numatytą paskirtį bei pastato amžių.

Valstybės narės savo minimaliuosius energinio naudingumo reikalavimus peržiūri periodiškai, ne rečiau kaip kas penkerius metus, ir, prireikus, juos atnaujina, kad juose atsispindėtų technikos pažanga pastatų sektoriuje, 6 straipsnyje nustatyto kaštų atžvilgiu optimalių lygių apskaičiavimo rezultatai ir atnaujinti nacionaliniai energetikos ir klimato srities tikslai bei politika.

2. Pastatų, kurie oficialiai saugomi nacionaliniu, regioniniu arba vietos lygmeniu kaip tam tikros aplinkos dalis arba dėl jų ypatingos architektūrinės ar istorinės vertės, atveju valstybės narės gali 1 dalyje nurodytus reikalavimus pakoreguoti taip, kad užtikrinant atitiktį tam tikriems reikalavimams netektų nepriimtinai keisti pastato savybių ar išvaizdos.

3. Valstybės narės gali nuspręsti nenustatyti ar netaikyti 1 dalyje nurodytų reikalavimų šių kategorijų pastatams:

a) pastatams, priklausantiems ginkluotosioms pajėgoms arba centrinės valdžios subjektams ir naudojamiems nacionalinės gynybos tikslams, išskyrus atskiras gyvenamąsias patalpas arba ginkluotųjų pajėgų ir kito nacionalinės gynybos valdžios institucijų įdarbinto personalo naudojamus biurų pastatus;

b) pastatams, kurie naudojami kaip religinių apeigų vieta ir religinei veiklai vykdyti;

c) laikiniems pastatams, kurie naudojami ne ilgiau kaip dvejus metus, pramoniniams statiniams, dirbtuvėms ir negyvenamiems žemės ūkio pastatams, kuriuose suvartojama nedaug energijos, bei negyvenamiems žemės ūkio pastatams, kuriuos naudoja sektorius, kuriam taikomas nacionalinis sektorių susitarimas dėl energinio naudingumo;

d) gyvenamiesiems pastatams, kurie naudojami ar skirti naudoti trumpiau nei keturis mėnesius per metus arba ribotą laiką per metus, kai tikėtinas energijos suvartojimas yra mažesnis nei 25 % energijos, kuri būtų suvartota per ištisus metus;

e) pavieniams pastatams, kurių naudingasis grindų plotas yra mažesnis kaip 50 m².