10 straipsnis. Ekstremaliųjų situacijų valdymo planų turinys

1. Ekstremaliųjų situacijų valdymo plane:

a) remiamasi 11 straipsnio 1 dalyje nurodytais krizės lygiais;

b) nustatomas gamtinių dujų įmonių, elektros perdavimo sistemų operatorių, kai tinkama, ir pramoninių dujų vartotojų, įskaitant atitinkamus elektros energijos gamintojus, vaidmuo ir atsakomybė, atsižvelgiant į tai, kokiu mastu juos veikia dujų tiekimo sutrikimai, taip pat jų ryšiai su kompetentingomis institucijomis ir atitinkamais atvejais nacionalinėmis reguliavimo institucijomis kiekvieno 11 straipsnio 1 dalyje nurodyto lygio krizės atveju;

c) nustatomas kompetentingų institucijų ir kitų įstaigų, kurioms deleguotos užduotys pagal 3 straipsnio 2 dalį, vaidmuo ir atsakomybė kiekvieno 11 straipsnio 1 dalyje nurodyto lygio krizės atveju;

d) užtikrinama, kad gamtinių dujų įmonėms ir pramoniniams dujų vartotojams, įskaitant atitinkamus elektros energijos gamintojus, būtų suteikiama pakankamai galimybių reaguoti į kiekvieno 11 straipsnio 1 dalyje nurodyto lygio krizę;

e) prireikus nustatomos priemonės ir veiksmai, kurių reikia imtis siekiant sumažinti galimą dujų tiekimo sutrikimo poveikį centralizuotam šilumos tiekimui ir elektros energijos, pagamintos iš dujų, tiekimui, be kita ko, kai tinkama, taikant integruotą požiūrį į energijos sistemų valdymą elektros energijos ir dujų srityje;

f) nustatomos išsamios kiekvieno 11 straipsnio 1 dalyje nurodyto krizės lygio atveju taikytinos procedūros ir priemonės, be kita ko, atitinkamos informacijos perdavimo sistemos;

g) paskiriamas krizės valdytojas ir apibrėžiamas jo vaidmuo;

h) nustatomas rinkos priemonių vaidmuo siekiant įveikti situaciją pavojaus lygio atveju ir sumažinti padarinius ekstremaliosios situacijos lygio atveju;

i) nustatomas ne rinkos priemonių, kurias planuojama taikyti arba kurios bus įgyvendinamos ekstremaliosios situacijos lygio atveju, vaidmuo ir įvertinama, kiek būtina taikyti tokias ne rinkos priemones siekiant įveikti krizę. Įvertinamas ne rinkos priemonių poveikis ir nustatomos jų įgyvendinimo procedūros. Ne rinkos priemonės turi būti naudojamos tik tais atvejais, kai vien rinkos priemonėmis nebeįmanoma toliau užtikrinti tiekimo, visų pirma saugomiems vartotojams, arba siekiant taikyti 13 straipsnį;

j) aprašomi mechanizmai, taikomi kiekvieno 11 straipsnio 1 dalyje nurodyto lygio krizės atveju bendradarbiaujant su kitomis valstybėmis narėmis, ir kompetentingų institucijų susitarimai dėl keitimosi informacija;

k) išsamiai aprašomos pavojaus lygio krizės ir ekstremaliosios situacijos atvejais gamtinių dujų įmonėms ir atitinkamais atvejais elektros energijos įmonėms taikomos informacijos teikimo pareigos;

l) aprašomos techninės ar teisinės priemonės, nustatytos siekiant užtikrinti, kad prie dujų skirstymo ar perdavimo tinklo prijungti vartotojai, kurie nėra saugomi vartotojai, nevartotų nepagrįstai daug dujų;

m) aprašomos techninės, teisinės ir finansinės priemonės, nustatytos siekiant taikyti 13 straipsnyje nustatytas solidarumo pareigas;

n) apskaičiuojamas dujų kiekis, kurį galėtų suvartoti solidariai saugomi vartotojai, apimant bent 6 straipsnio 1 dalyje nurodytus atvejus;

o) nustatomas iš anksto nustatytų veiksmų, kurių reikia imtis, kad būtų užtikrintas dujų tiekimas susidarius ekstremaliajai situacijai, sąrašas; be kita ko, deramai atsižvelgiant į neskelbtinų duomenų konfidencialumą, nurodomi šalių, dalyvaujančių vykdant tokius veiksmus, sudaryti komerciniai susitarimai ir atitinkamais atvejais kompensacijų gamtinių dujų įmonėms mechanizmai. Tokie veiksmai gali apimti valstybių narių ir (arba) gamtinių dujų įmonių sudarytus tarpvalstybinius susitarimus.

Siekiant užkirsti kelią nepagrįstam dujų vartojimui ekstremaliosios situacijos atveju, kaip nurodyta pirmos pastraipos l punkte, arba taikant 11 straipsnio 3 dalyje ir 13 straipsnyje nurodytas priemones, atitinkamos valstybės kompetentinga institucija praneša vartotojams, kurie nėra saugomi vartotojai, kad jie privalo sustabdyti arba sumažinti savo dujų vartojimą nesudarydami techniniu požiūriu nesaugių situacijų.

2. Po 2019 m. kovo 1 d. ekstremaliųjų situacijų valdymo planas atnaujinamas kas ketverius metus arba dažniau, jei to reikia dėl aplinkybių arba Komisijos prašymu. Atnaujinant planą atsižvelgiama į atnaujintą rizikos vertinimą ir į bandymų, atliktų pagal šio straipsnio 3 dalį, rezultatus. Atnaujinant planą taikomos 8 straipsnio 4–11 dalys.

3. Bent kartą tarp 2 dalyje nurodytų reguliarių kas ketverius metus atliekamų ekstremaliųjų situacijų valdymo plano atnaujinimų vykdomi tame plane numatytų priemonių, veiksmų ir procedūrų bandymai. Siekdama išbandyti ekstremaliųjų situacijų valdymo planą, kompetentinga institucija realiuoju laiku imituoja didelio ir vidutinio poveikio scenarijus ir savo ekstremaliųjų situacijų valdymo plane numatytus reagavimo veiksmus. Bandymų rezultatus kompetentinga institucija pristato DKG.

4. Ekstremaliųjų situacijų valdymo planu užtikrinama, kad susidarius ekstremaliajai situacijai būtų ir toliau, kiek tai įmanoma techniniu ir saugumo atžvilgiais, užtikrinama tarpvalstybinė prieiga prie infrastruktūros pagal Reglamentą (EB) Nr. 715/2009, ir juo nenustatomos jokios tarpvalstybinius dujų srautus nepagrįstai ribojančios priemonės.